Haruki Murakami – Kafka pakrantėje

Autorius: Haruki Murakami murakami kafka pakranteje

Knyga: Kafka pakrantėje, 518 p.

Leidykla:  Baltos lankos, 2007 m.

Vertė: Ieva Stasiūnaitė

Asmeninis įvertinimas: 4/5

Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Taip

“Galbūt dauguma žmonių pasaulyje nemėgina būti laisvi, Kafka. Jie tik mano tokie esantys. Viskas yra iliuzija. Jei žmonės išties būtų laisvi, dauguma jų atsidurtų keblioje padėtyje. Įsidėmėk tai. Žmonėms labiau patinka nebūti laisviems.“

“Jis susidėjo visus savo ginklus,- du peilius, ledo kirtiklį, plaktuką ir virvę,- ant svetainės stalo. Šalia jų jis pasidėjo prožektorių, tuomet atsisėdo prie akmens ir ėmė jį trinti.

– Jėzau,- pasakė Hošino akmeniui.- Plaktuku ir peiliu kovoti su kažkuo, ko netgi nepažįstu? O viskam komanduoja juodas kaimynų katinas? Koks čia, po galais, sandėris?

Akmuo, savaime suprantama, susilaikė nuo komentarų.“

“Dievas esti tik žmonių galvose. Ypač Japonijoje jis visada buvo labai lanksti sąvoka. Pažiūrėkite, kas nutiko po karo. Duglas Makarturas įsakė dieviškajam imperatoriui liautis vaidinus Dievą, ir šis tai padarė, pasakydamas kalbą, kurios metu teigė esantis paprastas žmogus. Taigi po 1946 metų jis nustojo būti Dievu. Štai kokie tie japonų dievai – juos galima truputį patobulinti ir pakeisti. Kažkoks pigią pypkę čiaukšnojantis amerikietis duoda įsakymą, ir viskas presto pasikeičia – Dievas daugiau ne Dievas. Labai šiuolaikiška. Jei manysite, kad Dievas yra, jis ir bus. Jei ne, jis neegzistuos.“

Taigi, dar vienas projektėlio 1001 knyga kūrinys.

Su Murakamiu “draugauju“ jau seniai. Nors nesu fantastinės literatūros fanas, šio rašytojo knygos turi kažką tokio, kas sugeba taip prikaustyti, kad tiesiog neįmanoma atsiplėšti nuo skaitymo, net jei ant galvos kaupiasi vis daugiau neatidėliotinų darbų. Skaitydamas pasineri į visiškai kitokį pasaulį, kuris iš pirmo žvilgsnio yra visai normalus, tačiau rašytojas lyg niekur nieko stukteli skaitytojui per galvą (bent aš taip jaučiuosi) kokiu nors absurdiškai netikėtu sprendiniu. Kafka pakrantėje – ne išimtis. Čia veikėjai (ne visi) kalbasi su katinais, pasirodo keisti personažai, tokie kaip Džonis Vokeris (Johnnie Walker) ar KFC tinklo įkūrėjas pulkininkas Sandersas. Atrodo, Murakamis tiesiog mėgaujasi taip stuksendamas skaitytojo sąmonę, o pačiam skaitytojui nelieka nieko kito, kaip tik leistis į kelionę po tą keistą murakamišką pasaulį.

Pagrindinis knygos veikėjas – penkiolikmetis Kafka Tamura. Jis pabėga iš namų Tokijuje, kuriuose gyveno su tėvu skulptoriumi. Vienas iš Kafkos tikslų – rasti nuo ketverių metų nematytą savo motiną ir seserį. Taip prasideda istorija, kurioje daugiau klausimų nei atsakymų, o artėjant knygos pabaigai nelabai kas ir paaiškėja. Visa knyga yra tarsi Edipo mito variacija, vykstanti tipiškame Murakamio pasaulyje.

Nežinau, kodėl būtent ši knyga pateko į 1001 knygos sąrašą. Aišku, jame yra ir Prisukamo paukščio kronikos, ir Mylimoji Sputnik (dar neskaityta), tačiau manau, kad tiek Norvegų giria, tiek Dansu Dansu Dansu ar Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas yra sąrašo vertos knygos. Šiaip ar taip, tikrai nesigailiu perskaitęs šią knygą. Padėjus Kafką pakrantėje į lentyną reikia skirti dar šiek tiek laiko viskam suvirškinti ir tarsi pabusti iš to keisto sapno su kalbančiomis katėmis.

Komentarų: 1

  1. Pirkčiau, nes knygynuose nįmanoma gauti. Jei kas jau skaitėte, pasidalinkite šiuo gėriu ir parduokite man 862908400

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.