Regimantas Dima – Vilniaus plovas

vilniaus-plovas-1Šį plovą buvau nusižiūrėjęs jau senokai, beveik nuo jo pasirodymo knygynų lentynose. Iš pradžių žiūrėjau kiek įtarokai, tačiau knygynuose vis kilsteldavau šią knygą, pavartydavau, padvejodavau ir vėl padėdavau atgal į vietą. Paskui išgirdau interviu su autoriumi Laisvojoje bangoje. Suintrigavo. Apie naują wishlisto knygą informavau žmonelę, ir ganėtinai netikėtai Kalėdų rytą ploviukas atsirado po eglute.

Mėgstu istorines knygas, tiek romanus, tiek ne. Taigi ir ši knyga susiskaitė itin greit, nors ir stengiausi taupyti. Pati istorija netikėta ir nežinota – apie galimai planuotą sąmokslą atkurti Lietuvos ir Lenkijos valstybę XIX a. pradžioje. Autorius įdomiai suguldo faktus, kad net imi tikėti, kad pats Adomas Mickevičius po pasaulį išsibarsčiusiems sąmokslininkams savo poemoje Konradas Valenrodas brėžia maišto strategiją.

Perskaičius knygą neapleido toks keistas jausmas, kad labai jau autorius skubėjo ją parašyti. Istoriją tiesiog prašuoliavo paviršiumi, pažerdamas daug ir įdomių istorinių faktų, tačiau be didesnių pastangų pagilinti ir pasluoksniuoti savo kūrinį. Todėl romanu šį kūrinį pavadinti sunku, greičiau jau baisiai didelės apimties istorinis straipsnis su literatūriniais nukrypimais. Be to, veiksmas kūrinyje trunka 15 metų, o apimtis – 253 puslapiai. Sakyčiau, ganėtinai geras suspaudimo lygis. Tačiau norėtųsi daugiau. Pats autorius knygoje nevengia pašiepti žymiojo Valterio Skoto:

“Istorinių romanų klasiku visuotinai pripažįstamas Valteris Skotas. Gerai, jei yra toks šiuolaikinis skaitytojas, įveikęs nors vieną jo romaną, lėtesnio nei pati lėčiausia sraigė siužeto. Valteris Skotas yra gumos tempimo meistras. Romano siužetas tįsta lėtai lėtai, personažai vos juda, per visą puslapį gal tik kartelį sumirksi. Bet kuris pakelėje sutiktas vežikas kalba ilgai ir iškilmingai it lotynų kalbos profesorius iš Švenčiausios Trejybės koledžo Kembridže. Miškas prie sukežusios škotiškos lindynės gali būti aprašomas per keturis puslapius. Siužetas aktyviau sujuda tik nuo 100-ojo puslapio.“

Na, Skotas bent jau leidžia tiems savo vežikams pasireikšti. O Dima smarkiai ignoruoja net vieną iš dviejų pagrindinių savo herojų – Tomą Zaną. Tipo, tu patylėk ir pastovėk šalimais, o aš jau papasakosiu.

Gal kiek kritiška šios knygos apžvalga gavosi. Tačiau, kaip sakė Prezidentė, paklausta, kodėl Butkevičiaus vyriausybės nekritikuoja taip smarkiai, kaip Kubiliaus – tiesiog iš jos nieko nesitiki. Tai vat, ir aš tikėjausi iš šios knygos gal kiek per daug, kadangi pati faktinė istorija ypač intriguojanti ir įdomi. Lauksiu tęsinio!

Ir dar mano šauksmas tyruose, adresuotas knygų marketingistams: baikit visus pradedančiuosius rašytojus lyginti su pasauliniais klasikais ir vadinti literatūros fenomenais, o jų romanus – literatūros drebintojais! Gal ir paskatina pardavimus tokiomis reklamomis išmarginti viršeliai, tačiau atrodo baisiai nerimtai.

“Jei vyras puikiai jaučiasi vienas su savimi – tai tikro vyro požymis. Tokie, kurie nebėga iš vienišumo paskui bet kurią grupelę žmonių, paprastai daug nuveikia. Ir paprastai jiems iš paskos bėga kiti.“

Autorius: Regimantas Dima

Knyga: Vilniaus plovas, 253 psl.

Leidykla: Tyto alba, 2015 m.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.