Umberto Eco — Nr. 0

eco nr 0

Esame pratę prie itin intelektualių ir dažnai sunkiai menko protelio meškiukams įkandamų Umberto Eco romanų. Tačiau šis kūrinys-satyra yra kitoks. Tai konspiracijomis persmelktas trileris apie 1992-ųjų Italiją, vieno iš oligarchų bandymą prasimušti elitan parodant, kad gali leisti itin pavojingą ir kitų slaptus kėslus demaskuojantį laikraštį. Tiesiog pagąsdinimui. O kai visi bus įbauginti galimų atskleisti faktų, jis atsisakys savo laikraščio mainais į elito etiketę.

Taip pat šioje nedidelės apimties (visai nebūdingos Umberto Eco) knygoje viena iš vystomų siužeto linijų yra būtent sąmokslo teorija, turbūt ganėtinai plačiai paplitusi Italijoje: apie Benito Musolinio pabėgimą iš Italijos į Argentiną, o paskui kruopščiai planuotą jo grįžimą.

Kažkur skaičiau, kad sąmokslo teorijos žmogui tokios artimos dėl to, kad jomis tikėdamas jis jaučiasi saugesnis. Nors pačios sąmokslo teorijos baugina, tačiau jos leidžia tikėti, kad kažkur yra kažkokia jėga, masonai, iliuminatai ar dar koks biesas, kurie visą pasaulį valdo pagal savo valią: kiekvienas įvykis, nesvarbu ar tai būtų teroro aktas, ar valstybinis perversmas, vykdomas pagal griežtai sudėliotą planą. Todėl jei sąmokslo teorijos pasirodytų tesančios tik pasakaitės, reikštų, kad visi įvykiai klostosi be tvarkos, nenuspėjamai, taip sukeliant žmogui paniką dėl chaotiško pasaulio.

Umberto Eco (Vikipedia)

Umberto Eco (Wikipedia)

U. Eco kuria istoriją Italijoje, 1992 m. Pakapstęs giliau sužinojau, kad būtent tais metais Italiją sudrebino didelis politinis skandalas, suimti apie penki tūkstančiai žmonių, keli net nusižudė, paleistos 400 miestų ir miestelių tarybos metant kaltinimus dėl korupcijos. Žodžiu, tų laikų Italija buvo perpuvusi kaip reikalas.

“Jokio barokinio šviesos ir šešėlių žaismo., jokių kontrreformacijos dalykų, nelegalūs sandoriai bus vykdomi en plein air, lyg juos tapytų impresionistai: įteisinama korupcija, mafiozas išrenkamas į parlamentą, o vengiantis mokėti mokesčius – į vyriausybę, kalėjimuose sėdi tik vištų vagys albanai.“

O iš skandalo kaip feniksas išlindo pats Silvio Berlusconi, įkūrė savo partiją ir, 1994 metais jau buvo išrinktas į Italijos parlamentą (partijai Forza Italia buvo tik trys mėnesiai). Aliuzijų į Berlusconi tekste gausu. Kuriamo laikraščio savininkas vadinamas komandoru (it. – Il Commendatore), tuo tarpu Berlusconi taip pat žinomas kaip riteris (it. – Il Cavaliere). Be to, žymusis italų politikas ne kartą kaltintas  naudojantis savo valdomas žiniasklaidos priemones politiniams tikslams.

Taigi, nors ir trumpas U.Eco kūrinys, tačiau kaip visada stiprus ir įtaigus. O žinant kontekstą, visos detalės įgauna visai kitą vertę.

“Nevykėliai kaip ir savamoksliai, visada žino daugiau nei tie, kurie ko nors pasiekė: jei nori ko nors pasiekti, turi žinoti vieną vienintelį dalyką ir negaišti laiko, kad sužinotum visus. Erudicijos malonumas skirtas nevykėliams. Kuo daugiau dalykų žmogus žino – tuo daugiau dalykų jam nepavyko.“

“Įsidėmėkit, norint paneigti kaltinimą šiandien visai nebūtina įrodyti savo tiesą – gana kaltintoją diskredituoti.“

“Akivaizdu, kad laikraščiai skirti ne skleisti naujienas, o jas paslėpti.“

“Mieloji, pasaulis yra košmaras. Norėčiau išlipti, bet man sako: negalima, važiuojame greituoju be tarpinių stotelių.“

Autorius: Umberto Eco

Knyga: Nr. 0, 151 p.

Leidykla: Tyto alba, 2015 m.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.