Toras Hejerdalas – “Kon-Tikiu“ per vandenyną

t-hejerdalas-_kon-tikiu_per_vandenynaAkimis slinkdamas namų bibliotekos knygų nugarėlėmis ieškojau ko nors “pagraužti“, kol galų gale, po keliolikos minučių vartymo, sklaidymo ir atgal dedamų knygų užtikau tai, kas patraukė dėmesį – keliautojo Toro Hejerdalo atsiminimų knygą apie jo kelionę per Ramųjį vandenyną. Apie jo kelionę buvau girdėjęs tik tiek, kad kažkoks norvegas plaustu perplaukė Ramųjį vandenyną, tačiau nei laikotarpis, nei maršrutas ar įgulos sudėtis man buvo nežinomi. Atėjo laikas praplėsti akiratį.

Toras Hejerdalas buvo įsitikinęs, kad polineziečiai yra atvykėlių iš Pietų Amerikos palikuonys, tačiau tokią jo teoriją mokslininkai pasitikdavo prunkštimu, piršto sukiojimu prie smilkinio ar tiesiog užjaučiamais tapšnojimais per petį. Juk visiems aišku, kad iš Pietų Amerikos paprastais balzos plaustais Polinezijos salų pasiekti neįmanoma. Bet ar tikrai? Drąsus norvegas surinko tokių pačių nutrūktgalvių kompaniją ir pradėjo organizuoti kelionę iš Peru į Polineziją.

Šių dienų keliautojai susiduria su visiškai kitokiomis problemomis negu inkų laikais. Mes galime naudotis automobiliais ir lėktuvais, kelionių biuru; bet kad viskas neitų perdaug lengvai, yra kliūčių, vadinamų sienomis, prie kurių pernelyg uolūs sargybiniai su varinėmis sagomis tikrina jūsų asmenybę, rausiasi jūsų bagaže, kankina begalinėmis anketomis, jeigu laimingai pereisite visas parengiamąsias instancijas. Prisibijodami šių žmonių su varinėmis sagomis, buvome priversti prieiti išvadą, kad negalėsime išlipti Pietų Amerikoje su dėžėmis bei lagaminais, prikrautais keistų daiktų, ir, mandagiai pasisveikinę, darkyta ispanų kalba paprašyti leidimo pasidaryti plaustą ir išplaukti juo. Mus tikriausiai patupdytų į kalėjimą.

Pagal senovinius aprašymus suprojektuotas plaustas buvo pagamintas iš devynių didžiulių balzos medžio rąstų (ypač įdomi istorijos vieta apie liūčių sezonu surastus ir nukirstus balzos medžius), turėjo vieną kvadratinę burę bei bananų lapais dengtą pašiūrę vietoj kajutės. Visi, pamatę dokuose statomą plaustą, kraipė galvas ir laidojo keliautojus, kadangi plausto statybai nebuvo naudojami jokie plieniniai trosai, vinys ar rimtesnės konstrukcijos. Tik balzos rąstai, lentos, bambukai, mangrovių šakos, virvės.

Kon-Tiki, Wikipedia

Kon-Tiki, Wikipedia

Pavadinę savo plaustą inkų saulės dievo vardu, 1947 m. balandžio 28 d. keliautojai leidosi iš Kaljao uosto (Peru) į nežinia kaip pasibaigsiančią kelionę. Įgulą sudarė penki norvegai, vienas švedas ir žalia papūga (ekspedicijos metu nuplauta nuo plausto). Kelionės metu prie keliautojų prisijungė ir mažytis krabas Juhanesas, įsitaisęs plausto konstrukcijos plyšyje.

Keliautojai, Kon-Tikio muziejaus nuotrauka, http://www.kon-tiki.no/en/museet/page/kontiki_ekspedisjonen

Keliautojai, Kon-Tikio muziejaus nuotrauka, http://www.kon-tiki.no/en/museet/page/kontiki_ekspedisjonen

Ekspedicijos metu, iš lėto nešami rytų vėjų ir į vakarus tekančios vandenyno srovės, keliautojai susidūrė su daugybe matytų ir nematytų žuvų, buvo lydimi delfinų būrių, stebėjo aplink plaukiojančius banginius, ryklius, ragavo planktono, rinko nuo denio nelaimingai nusileidusias skraidančias žuvis.

Susidraugavome su mus šiandien lydinčiu rykliu. Pietaudami vaišindavome jį likučiais, kuriuos mėtydavome jam tiesiai į pražiotus nasrus. Kai jis plaukė šalia mūsų, galima buvo pagalvoti, kad tai labai piktas, bet šiuo momentu draugiškai nusiteikęs šuo. Tenka pripažinti, kad rykliai gana įdomiai atrodo, kol patys jiems nepatenkate į nasrus. Šiaip ar taip, plaukiodami aplink, jie teikė mums malonumo, jeigu tik tuo metu nesimaudydavome.

Gal ši atsiminimų knyga ir nėra ypač didelės meninės vertės masterpysas, tačiau tai realios ekspedicijos aprašymas. Turint galvoje, kad visi įvykiai iš tikro nutiko keliautojams ir nėra tiesiog rašytojo fantazijos vaisius, tai tikrai knyga kabliuoja ir skaitai įsisiurbęs kaip erkė.

kon-tiki-zemelapis

Vyrukai ekspediciją baigė po 101 dienos, 1947 m. rugpjūčio 7 d. pasiekę Rarojos salą Tuamotu salyne. Plaustas kelionę atlaikė stebėtinai gerai, o visi jūreiviai pasiekė tikslą (išskyrus papūgą) taip nutildydami skeptikus. Ir, kaip sako pats T. Hejerdalas, jis šia kelione neįrodė savo polineziečių kilmės teorijos, tačiau įrodė tai, kad senovės keliautojai savo balzos medžio plaustais tikrai galėjo perplaukti Ramųjį vandenyną.

Beje, tiems, kad labiau mėgsta judančius paveikslėlius nei statiškas raides, pasirodo apie šią ekspediciją yra sukurtas filmas.

Autorius: Toras Hejerdalas

Knyga: “Kon-Tikiu“ per vandenyną, 282

Leidykla: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956 m.

Komentarų: 2

  1. Po šios vertėtų skaityti Bengto “Laimingąją salą“. Apie polineziečius. 🙂 žinoma, jei neskaityta…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.