Platonas – Valstybė

valstybeNutariau toliau plėsti akiratį dar neartuose dirvonuose (t.y. filosofijoj) ir po Makiavelio čiupau garsųjį Platoną ir jo bene žymiausią veikalą – Valstybę. Juk Platonas- dažnai visur minimas filosofų klasikas, kuris padėjo pagrindus šiuolaikinei filosofijai. Ar ne? Kažkaip viltingai pradėjau skaityti knygą, iškart nutaisęs snobišką miną jau laukiau to sielos katarsio. Laukiau laukiau… Ir kažkaip, žinot, toks keistas WTF momentas užklupo kažkur įveikus 1/4 knygos.

Knyga parašyta dialogų formatu, kuriame pagrindinis veikėjas, Sokratas, bando savo klausytojams paaiškinti gėrio or teisingumo sąvoką. Šioms sąvokoms paaiškinti imamasi mintyse kurti idealią valstybę, mat tik tokioje idealioje valstybėje gali pasireikšti gėris visu savo gražumu.

Kiekvienam dirbti savo darbą, matyt, ir bus teisingumas.

Taigi, lendam gilyn į tą idealią valstybę. Pirmas įspūdis – daug ironijos. Toji idealioji valstybė tempiama į tokį kraštutinį radikalizmą, kad prieš tai skaitytasis blogio genijus Makiavelis turėtų slėptis lapuose.

Ir vaikus reikia imti į karą – žinoma, kaip žiūrovus, raitus, o kur saugu, leisti jiems pasižiūrėti iš arčiau; tegul paragauja kraujo tarsi šuniukai.

Tad imi galvoti, kad prieš sukuriant tą “idealiąją valstybę“, pirma reikia nupiešti jai visiškai priešingą, blogio valstybę. Bet pasirodo, kad visai ne. Ta cenzūroj paskendusi, viską kontroliuojanti valstybė ir yra ta “idealioji“. Kai ateina tas suvokimas, tai tikrai ateina noras visą filosofiją siųsti toli toli, kad geriau jau ji gyvuotų kur nors kalnuose ar dykumose ir niekam negadintų gyvenimo. O čia mat dar filosofai užsimanė valstybę valdyti, o paskui jiems poetai turi odes rašyti. Nes daugiau poetams niekas neleidžiama. Ai, nu dar dievams garbinti eiles rašyti.

Didžioji dalis dialogų knygoje vyksta panašiai:

– Kokią santvarką tu vadini oligarchija?

– Tai santvarka, paremta turto cenzu, – valdo turitngieji, o skurdžiai nedalyvauja valdyme.

– Suprantu.

– Ar nereikėtų paaiškinti, kokiu būdu iš timarchijos pereinama į oligarchiją?

– Žinoma, reikėtų.

– Bet juk ir aklam aišku, kaip vyksta šis perėjimas.

– Kaip?

Ir taip toliau. Ir visą knygą taip.

Tai va, idealizuojamas žmonų ir vaikų dalinimasis, įvedama visiška meno cenzūra, bet kokios šalutinės veiklos draudimas. Beje, net oligarchinis valdymas, sako, yra geresnis už demokratiją. Kurgi ne. Platonas matyt bus šiuolaikinių antiutopinių romanų kūrėjų įkvėpėjas.

Įstatymui rūpi ne kurio nors vieno luomo gerovė; jis siekia ir stengiasi, kad visa valstybė taptų laiminga; todėl įtikindamas arba prievarta jis suburia piliečius ir priverčia juos dalytis vienus su kitais ta nauda, kurią kiekvienas iš jų gali duoti bendruomenei; jis išugdo valstybei žymių žmonių ne todėl, kad kiekvienas iš jų galėtų nukreipti savo veiklą kur panorėjęs, bet todėl, kad pats panaudotų juos valstybei stiprinti.

Autorius: Platonas

Knyga: Valstybė, 384 psl.

Leidykla: Mintis, 1981 m.

Reklama

Komentarų: 5

    1. Patiko praplėsti akiratį ir pačiam sužinoti, kas tas Platonas iš tikro yra. Ir supratau, kad nesu jo siūlomos sistemos fanas. Kadangi tai ne grožinė literatūra, nelabai ir galima skirstyti “patiko/nepatiko“. Greičiau sakyčiau “nepritariu su tam tikrom išlygom“ 🙂

      1. Labai taikliai pasakei – ko gero filosofinės knygos sunkiai “patinka“ arba “nepatinka“. Manau, jas supranti (arba kaip sakai – pritari idėjoms) arba ne. Aš visai svarstau kažkada vėl atsiversti paauglystėje skaitytą (ir tada ne visai suprastą) romaną apie filosofijos istoriją – Sofijos pasaulis. 🙂 Daugiau šansų, kad dabar ją suprasiu labiau nei anuomet. 😀

      2. Sofijos pasaulis man skaitėsi lengvai ir įdomiai. Nors ta knyga apie filosofijos istoriją ir supažindina apie įvairias filosofines doktrinas, vis dėlto, ji įvilkta į grožinės literatūros rūbą, su siužetu ir veikėjais. Dėl to ji nėra sausa akademinė literatūra apie filosofiją. O štai Valstybėj Platonas sausai zulina ir nagrinėja konkrečius klausimus. O tai, ką galų gale išzulina, yra labai radikalu ir greičiau primena antiutopiją, o ne “idealią valstybę“.

  1. Is tiesu knygoje aprasytos valstybes ideja reikia suvokti ne kaip laisvam pilieciui, o naujam, nieko nezinanciam zmogui (tarsi vaikui). Isivaizduokite valstybę kurioje visi dirba tai, ką geriausiai geba. Valdo išmintingieji, dirba kruopštieji ir panašiai. Aš galvočiau, kad knygoje yra sujungiami viduramžių luomų ir utopinės valstybės idėjų principai. Nuo gimimo turintis polinkį į tam tikrą specialybę dirbą kas priklauso, tačiau negyvena skurde, nes valstybėje nieko netrūksta. Kiekvienas jos poreikis užpildomas tam tikros grupės žmonių, o pereiti į kitą nėra reikalo, nes ten seksis prasčiau. Iš dalies tai primena komunistinį idealą, tačiau reikia pabrėžti, kad vienaip ar kitaip visos utopijos jį primena, turi bent kelis vienodus bruožus. Juk utopija ir yra IDEALI valstybė. Siūlyčiau nesmerkti nei autoriaus nei idėjos, o stengtis suvokti jog apmąstymai buvo skirti svarstyti konkretų pavyzdį, o jei turite noro “pasiginčyti“ su aprašytomis mintimis, siūlau skaitant bandyti paneikti kiekvieną teiginį ir nepamiršti apžvelgti bendro vaizdo. Galbūt tada atrasite filosofijos džiaugsmą ir pastebėsite bent dalį nenuginčijamų tiesų. Neveltui Sokrato pašnekovai taip retai dedasi išmanantys daugiau už jį…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.