Džekas Londonas – Martinas Idenas

Po ilgokos pertraukos vėl grįžtu prie knygos iš 1001 knygos sąrašo. Šįkart Džekas Londonas ir jo autobiografinis romanas “Martinas Idenas“. Kadangi romanas išleistas Vagos leidyklos Pasaulinės literatūros bibliotekos serijoje ir įkomponuotas su kitais Džeko Londono ir O. Henrio apsakymais, nutariau šįkart imtis tik “Martino Ideno“. Kitiems apsakymams laiko galbūt atsiras paskui.

Džekas Londonas, Vikipedija

Knygoje pasakojama apie Martino Ideno, žmogaus iš prastuomenės geležines pastangas priartėti prie aukščiausiųjų visuomenės sluoksnių. Dėl visko kalta meilė. Pakviestas į prašmatniai gyvenančios šeimos namus, Martinas iškart susižavi Ruta, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodo tokia rafinuota ir išsilavinusi, kad Martinas nutaria žūtbūt tapti jai lygus. Ruta jam tampa vienintele kelrode žvaigžde, vieninteliu gyvenimo tikslu. O Rutai Martinas pasirodo kaip netašytas ir grubus jaunuolis, kurį visai įdomu būtų atvesti į civilizaciją. Jai jis tik įdomus socialinis eksperimentas, minkštas molis, kurį ji tikisi lengvai minkyti.

Rutos įkvėptas Martinas Idenas atranda knygų ir mokslo pasaulį. Ir siurbte siurbia į save viską, kas tik įmanoma. Visą gyvenimą iki tol Martinas tarsi miegojo, o pabudęs ir paragavęs žinių, jis atrado visiškai naują pasaulį, tokį platų ir neaprėpiamą, kad jam tekdavo aukoti miegą vardan perskaitomų knygų. Taip Martinas krovė žinių pagrindus, kurie turėjo jam padėti priartėti prie Rutos, kuri vis dar rodėsi kažkur aukštai aukštai. 

Kaip pradedi žaisti nežinomą žaidimą, niekada pats nedaryk pirmojo ėjimo.

Vis dėlto, kuo toliau, tuo labiau Martinas Idenas ima pastebėti aukštuomenės ir visos minios aplink ją tuštumą. Atrodo, kad niekas neturi individualios nuomonės, o visi pasikliauja kažkieno primestomis ir vieningomis dogmomis. Jei koks nors reiškinys, žmogus ar kūrinys plačiojoje visuomenėje vertinamas teigiamai, tai tik nedrįsk išsakyti savo atskirosios nuomonės ir sukritikuoti dogmos – būsi visų pasmerktas. Tokio pasmerkimo sulaukia ir Martinas Idenas, kurio idėjų niekas nepripažįsta, iš jo tyčiojamasi kaip iš visiško neišmanėlio. O jo paties kūryba sulaukia tik Rutos ir redaktorių nepritarimo.

Bet aš esu aš ir nenoriu, kad mano skonis priklausytų nuo vienbalsio kitų žmonių sprendimo. Jei aš ko nemėgstu, tai nemėgstu, ir gana; aš nematau rimtos priežasties, kuri priverstų mane beždžioniškai mėgti ką nors vien dėl to, kad dauguma tą mėgsta ar tariasi mėgstanti. Aš negaliu taikyti savo skonio prie mados.

Martinas Idenas tampa balta varna, atsiskiria nuo visuomenės, bet negali nustoti rašęs. Atkakliai dirba, bergždžiai siuntinėja savo kūrinius po redakcijas, bet teigiamo atsakymo nesulaukia. Nuo jo nusisuka artimieji, Ruta vis bando jį įkalbėti siekti valdininko karjeros. Tačiau Martinas mato savo tikslą ir atkakliai jo siekia.

Ji nematė, kas jame buvo svarbiausiai ir gražiausia, ar dar blogiau – nesuprato. Šį vyriškį, kuris buvo toks lankstus, kad sugebėjo gyventi bet kokioje žmogaus egzistavimo sferoje, Ruta laikė savavaliu ir didžiausiu užsispyrėliu, nes neprivertė jo gyventi savo sferoje, kurią vienintelę pažinojo. Ji nesugebėjo sekti Martino minčių polėkio ir, atsilikusi nuo jo, laikė jį klystančiu. Dar niekas iki tol nebuvo protu jos aplenkęs. Tėvo ir motinos, brolių ir Olnio samprotavimai jai visada būdavo suprantami, o Martino ji nesuprato ir kaltę už tai primesdavo jam. Tokia yra amžina tragedija vidutinybės, pasišovusios mokyti visą pasaulį.

Romano pradžioje Martinas Rutos namuose pastebi nuostabų paveikslą, nutapytą aliejiniais dažais. Apžiūrinėdamas paveikslą Martinas prieina arčiau ir nustemba, kad iš arti paveikslas atrodo ne toks nuostabus, net bjaurus. Keista optinė apgaulė, tarsi simbolis pranašaujanti būsimą Martino Ideno santykį su “nuostabiąją“ aukštuomene.

Nenoriu tiesiog atpasakoti visos knygos, bijau sugadinti kam nors tokį skaitymo malonumą, kurį patyriau pats. Knyga man žiauriai patiko. Džekas Londonas buvo tikras žodžio meistras.

Jis nesuprato jos, nes per daug mylėjo, o ji negalėjo suprasti jo, nes jis buvo toks didelis, kad netilpo jos akiratyje.

Autorius: Džekas Londonas

Knyga Martinas Idenas, 306 p.

Leidykla: Vaga, 1986 m.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.