Apie šaunųjį kareivį Šveiką tikriausiai žino ar bent yra girdėję visi civilizuoti žmonės, šis personažas jau yra tapęs tikru simboliu. Su juo pirmą kartą susipažinau berods vidurinėse mokyklos klasėse, ėjome žiūrėti spektaklio apie Šveiką ir jo nuotykius. Keistas buvo tas spektaklis, atsimenu tik du epizodus. Pirmasis epizodas apie tai, kaip beprotnamyje veikėjai makaluoja kažkokius sloinikus su vandeniu ir spokso į teliūškuojantį vandenį. Antrasis – vienas veikėjas “groja“ nuogu nusisukusios nuo auditorijos moters kūnu lyg violončele. Dabar net nepamenu, koks buvo šio epizodo kontekstas su kūriniu, tikriausiai išsižiojęs spoksojau į tą aktorę negalėdamas patikėti savo akimis. Suprasdamas, kad šių epizodų vargu bau ar pakanka, kad galėčiau sakyti, jo esu susipažinęs su Šveiku, nutariau galų gale perskaityti ir knygą. Tuo labiau, kad ji kaip tik dulkėjo lentynoje.
Romanas prasideda žinia apie Austrijos-Vengrijos imperijos įpėdinio nužudymą. Skelbiamas Šveiko išpranašautas karas, išsirutuliojęs į Pirmąjį Pasaulinį karą. Prasideda visuotinė mobilizacija, į kariuomenę kviečiamas ir Šveikas. Vis dėlto, jo kelias į frontą gana ilgas ir vingiuotas, kupinas keistos kareiviškos šizos. Visa knyga persmelkta absurdiško humoro, pajuokiant tų laikų politinę santvarką ir militarizmą. Nors viskas įvilkta į humoro rūbą, tačiau tai nėra paviršutiniškas romanas, tai ne ilgas anekdotas apie karą (nors anekdotinių situacijų apstu). Vis išlenda gyvenimo prasmės klausimai, parodomas eilinio mažo žmogaus menkumas didžiųjų šalių geopolitinių žaidimų perspektyvoje. Kaip ant lėkštutės pateikiamos žmogaus ydos, ypač išryškėjančios gavus nors šiek tiek valdžios. O riba tarp idiotizmo ir sveiko proto, kaip mes juos dažniausiai suprantame, išblanksta ar net visai išnyksta.
Taip iki galo ir neaišku, ar tas šaunusis kareivis Šveikas tikrai, kaip pats sako, yra tik idiotas, ar gudrus šmikis, sugebantis savo naudai išnaudoti kitų žmonių silpnybes ir mokantis puikiai prisitaikyti prie situacijos.
Apmaudoka, kad “Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“ yra nebaigtas kūrinys. Mat J. Hašekas būdamas 39 metų mirė rašydamas ketvirtąją romano dalį. Ketvirtąja dalimi baigiasi ir mano turimas lietuviškas Šveiko leidimas. Vis dėlto, pasak Vikipedijos, J. Hašeko darbą baigė publicistas Karelas Vanekas, papildomai parašęs penktąją ir šeštąją romano dalis apie Šveiko nuotykius rusų nelaisvėje. Man keista, kai knygų pabaigas parašo kiti žmonės, ne romaną pradėję rašytojai. Tada juk prasideda visai kito asmens interpretacija, požiūris iš kitos varpinės. Kažkoks fanfiction.
Paties J. Hašeko asmenybė ne ką mažiau intriguojanti nei jo sukurtojo personažo Šveiko. Tikriausiai dėl savo keistoko būdo dažnai keitė darbovietes, redagavo žurnalą apie gyvūnų pasaulį, tačiau buvo atleistas už reportažus apie pramanytus gyvūnus. Buvo susidėjęs ir su anarchistais.
—
Autorius: Jaroslavas Hašeikas
Knyga: Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai, 671 psl.
Leidykla: Mintis, 1987 m.
Skaitome knygas 