Knygos

Herodotas – Žmonės ir žygiai

Herodotas laikomas pirmuoju pasaulio istoriku, gyvenusiu V a. prieš mūsų erą. Jis aprašė įvairius konfliktus tarp graikų ir persų, aprašinėjo savo laikmečio bei praeities žmonių gyvenimo ypatumus. Trūkdamas žinių apie persų praeitį, keliavo po Persiją ir aplankė Egiptą, Babiloną, Mesopotamiją. Herodoto istorijų rinkinys vadinamas tiesiog “Istorija“. Tad skaitydamas šią 2018 m. Vilniaus knygų mugės bukinistų kampelyje įsigytą knygą svarsčiau, ar tai kažkoks atskiras Herodoto veikalas, ar tiesiog ištrauka (demo versija) iš didžiosios “Istorijos“. Esu linkęs tikėti pastarąja versija.

Savo laikais Herodotas buvo gerbiamas ir pripažintas asmuo. Žmonės gerbė jo istoriko veiklą, kuri tais laikais buvo visiška naujiena. Herodotas bičiuliavosi su Sofokliu, Perikliu. Tikra Antikos įžymybė.

Kai kurios Herodoto istorijos nėra tikslios, kai kurios ir gana smarkiai prasilenkia su realybe, tačiau, kaip sakė pats istorikas, jis pats nieko neišsigalvojo, o aprašė tai, kas jam pačiam buvo pasakojama. Nemažai jo istorijų patvirtino ir vėliau atlikti archeologiniai tyrinėjimai. Net ir šiais laikais jo istorijos yra laikomos pirminiu ir bene vieninteliu patikimu šaltiniu nagrinėjant Graikijos ir Persijos regiono istoriją.

Babiloniečiai turi ir kitą išmintingą paprotį: ligonius jie išneša į turgaus aikštę. Mat, jie neturi gydytojų. Praeiviai, priėję prie ligonio, teiraujasi apie ligą ir, jeigu kuris pats sirgo tokia liga ar matė sergant, pataria ir paragina daryti tai, ką jis pats darydamas išgijo arba matė, kad nuo to kitas išgijo. Tylomis praeiti pro ligonį, nepaklausus, kokia liga jis serga, draudžiama.

Kai Darėjas ruošėsi į žygį prieš skitus, vienas persas – Oiobazas – prašė jį, kad iš trijų jo sūnų, turinčių eiti į karą, vieną paliktų. Šis atsakė, kad jam kaip draugui ir nedaug prašančiam paliksiąs visus sūnus. Oiobazas labai apsidžiaugė, tikėdamasis, kad visi jo sūnūs bus atleisti nuo žygio. O karalius įsakė tarnams nužudyti visus Oiobazo sūnus. Taip, jo nužudyti, jie ten liko.

Autorius: Herodotas

Knyga: Žmonės ir žygiai, 190 psl.

Leidykla: Vaga, 1974 m.

Reklama

Gintaras Grajauskas – Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir misterį Kaindlį

Šiemet aš save šiek tiek stebinu, mat mano skaitomų knygų krepšelyje neįprastai daug lietuvių autorių knygų. Šiu metu net 65 % šiemet perskaitytų knygų parašytos lietuvių (palyginimui pernai šis procentas siekė vos 7,7 %).

Gerai, šalin statistiką ir procentus. Paėmęs knygą į rankas dar kelis kartus buvau atsivertęs knygos aprašymą galiniame viršelyje – tikrinau, ar tikrai ne iš vaikų skyriaus pasiėmiau knygą. Tokiu atveju tiesiog būčiau skaitęs vakarais su dukrike. Tačiau ne, tai ne vaikams skirta pasaka, bet vis tiek pasaka. Tiksliau, ne pasaka, o trumpos istorijos, gimstančios iš itin mandagių ir džentelmeniškų riterio Tenksaloto ir devyngalvio drakono misterio Kaindlio pašnekesių.

Knygelė labai nedidelės apimties, lengvai įkertama per vakarą, kadangi joje gausu iliustracijų, skyrių perkėlimų į kitus puslapius, o šriftas pritaikytas ir itin prasto regėjimo skaitytojams – raidės didžiulės. Žodžiu, ideali knyga tiems, kas skaito dėl statistikos ir perskaitytų vienetų.

Tačiau tie, kas skaito ne dėl statistikos, čia ras subtilaus humoro, šiek tiek riterių laikų romantikos, truputį egzistencializmo ir haiku. Ir viskas pateikta tokioje lengvoje formoje, kai eilutės tiesiog bėgte bėga.

Beje, labai įdomios ir gražios knygos iliustracijos (dailininkė Lina Kusaitė)

Žmonės – net ir išmintingiausi – pasaulį mato atskiromis detalėmis, fragmentais. Žmogaus gyvenimas – tarsi judėjimas pačių kuriamais tuneliais, visiškai nesuvokiant, kas dedasi už to tunelio sienų. Kiekvienas tik tuo ir užsiima – rausia nuosavą tunelį. Kartais tas tunelis susiskerta su kitu tuneliu – tuomet abu rausėjai baisiausiai nudžiunga, sutikę panašų į save.

Autorius: Gintaras Grajauskas

Knyga: Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir misterį Kaindlį, 135 p.

Leidykla: Tyto alba, 2012 m.

Regimantas Dima – Bronislovas ir imperatorius

Po pirmosios pažinties su autoriumi ir jo “Vilniaus plovu“, buvau nutaręs vis dėlto neskaityti kitos R.Dimos knygos “Bronislovas ir imperatorius“. Mat teko užmesti akį į kelis komentarus apie antrąją knygą ir pamačiau, kad pirmosios knygos bėdos kartojasi ir antrojoje.  Tačiau kai vietinėje knygų mugėje pamačiau šią knygą už 2 europietiškuosius, išankstinius nusistatymus nugriovė tas vidinis knyginis šopoholikas ir štai aš jau verčiu pirmuosius knygos lapus.

Nors pirmieji knygos skyriai atrodo daug žadantys ir intriguojantys, vėliau autorius vėl, kaip ir pirmojoje knygoje, paleidžia vadžias ir pasileidžia per siužetą šuoliais. Taip ir norisi sušukti autoriui, kad pristabdytų, išplėtotų tam tikras vietas, paaiškintų kvailam skaitytojui įvairias politines peripetijas. Juk tai knyga apie sąmokslo teoriją, apie Rusijos imperijos kariuomenėje veikiantį lietuvį, siekiantį įvelti Rusijos ir Britų imperijas į karą siekiant laisvės Lietuvai, o viskas sukišta į varganus 200 puslapių!

Ech, rašytojas turėjo tokią puikią istoriją, puikius veikėjus ir erudiciją, tačiau ją sugadino parašydamas istorinio romano demo versiją.

Autorius: Regimantas Dima

Knyga: Bronislovas ir imperatorius, 221 p.

Leidykla: Tyto alba, 2016 m.

Čarlzas Darvinas – Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu

Kadangi ne taip jau seniai skaičiau Čarlzo Darvino knygą apie jo mokslinę kelionę aplink pasaulį, tiesiog privalėjau perskaityti ir žymiausiąjį šio gamtininko veikalą, išleistą 1859 metais ir iš esmės pakeitusį požiūrį į gyvybės vystymąsi Žemėje. Sena.lt parduotuvėje radau vieną pirmojo lietuviško leidimo egzempliorių (naujasis “Obuolio“ leidyklos leidimas, nors ir visai gražus, nelabai traukia) ir neilgai trukus knyga jau laukė savo eilės lentynoje.

Taip jau susiklostė, kad knygą į rankas paėmiau tada, kai buvo šioks toks darbinis pikas, o atsiversti galėdavau tik vėlai vakare. Todėl per vakarą įkirsdavau vos apie 10-15 puslapių, nors ir tai dažnai užknapsėdavau, o kai kurias vietas tekdavo skaityti po 3-4 kartus. Tokiu tempu ir skaičiau šią knygą apie pusantro mėnesio.

Skaitant “Rūšių atsiradimą“ pageidautina turėti šiokias tokias gamtos mokslų žinias. Nors Darvinas rašė ganėtinai suprantama plačiosioms masėms kalba, vis dėlto, nereikia tikėtis, kad mokslininkas išdėstys rūšių atsiradimo teoriją visiškai be jokių mokslinių terminų. Taigi man, kurio biologijos žinios nespindi, reikėjo šiek tiek pasukti smegeninę, siekiant spėti su autoriumi. Prisipažinsiu, kad sukti tą smegeninę iš nuovargio snūduriuojant gana sunku, todėl gal koks ketvirtadalis knygos turinio kažkur nuplūduriavo nepalikdamas pėdų.

Taigi, ši knyga nėra kažkoks lengvo turinio laisvalaikio skaitaliukas. Skaitant “Rūšių atsiradimą“ reikia susikaupimo ir koncentracijos. Tačiau tai puiki knyga susipažinti su Darvino darbais ir teorijomis. Juk tikrai visi civilizuoti žmonės yra kažką girdėję apie Darviną, tačiau kas gali pasigirti perskaitę nors vieną šio mokslininko sakinį?

Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl mes visai natūraliai nelinkę pripažinti, kad viena rūšis davė pradžią kitai, skirtingai rūšiai, yra tai, jog visuomet nenoriai tepripažįstame didelius pasikeitimus, nematę jų tarpinių stadijų. Šis keblumas yra toks pat, kokį jautė daugelis geologų, kai Lajelis pirmąkart ėmė tvirtinti, kad ilgos uolų virtinės žemyno viduje ir didžiuliai slėniai atsirado dėl tokių veiksnių veikimo, kurie ir dabar tebepasireiškia. Mūsų protas neįstengia suvokti net tai, ką reiškia “vienas milijonas metų“; jis nepajėgia susumuoti ir įsivaizduoti viso poveikio tų daugybės smulkių kitimų, kurie susikaupė per palyginti begalę generacijų.

Autorius: Čarlzas Darvinas

Knyga: Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, 589 p.

Leidykla: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959 m.

Liudas Mažylis – 99 metai po įvykio

Prieš metus dar beveik niekas nežinojo, kad toks žmogus kaip Liudas Mažylis egzistuoja, o štai dabar daugelis iš mūsų jaučia šiam žmogui pagarbą ir dėkingumą už Vokietijos archyvuose atrastą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo nutarimą. Tas įvykis buvo tikrai neeilinis, o kadangi pranešimas apie rastą nutarimą buvo padarytas kovo 29-ąją, praktiškai balandžio 1-osios išvakarėse, daugelis iš pradžių tai priėmė kaip pokštą.

Dabar charizmatiškasis profesorius L. Mažylis žinomas daugeliui ir jis yra tapęs viena ryškiausių pastarųjų metų asmenybių. Įdomu klausyti ir žiūrėti šio žmogaus kalbų ir interviu, atrodo, kad jis visada turi ką pasakyti nesigriebdamas banalių nieko nesakančių frazių, o dėl atradimo susilaukęs tokio dėmesio iš visuomenės, neužrietė nosies.

Tad kai Knygų mugėje pamačiau šią L. Mažylio, kaip jis pats pavadino “veiksmo dokumentikos“ knygą “99 metai po įvykio“, nedvejodamas nutariau knygą įsigyti, nors kaina kišenei buvo gana skaudoka. Bet reikia pripažinti, kad pats leidimas gražus ir kokybiškas. Be to, trumpam net pasijutau, lyg darydamas nedidelį solidarų įnašą kompensacijai dėl kai kurių pažadukų neištesėtų pažadų.

Pati knyga tai lyg tokia alternatyvi realybė, kurioje vyksta svarbiojo dokumento paieškos. Autorius pasižymi tikrai savotišku stiliumi, kuris primena sąmonės srautą, vidinius monologus, kartais priartėjama prie lengvos šizos ribos. Tiesą sakant, profesorius tokiu tekstu nustebino, bet toli gražu nenuvylė. Tik norėjosi visko daugiau, plačiau. Per greit baigėsi pasakojimas… o gal aš pernelyg greitai surijau šį tekstą? Beje, perskaitęs knygą supratau, kodėl Ingrida Šimonytė trumpame knygos pristatyme profesorių pavadina “tikru panku“.

Autorius: Liudas Mažylis

Knyga: 99 metai po įvykio, 336 p.

Leidykla: Šviesa, 2018 m.

Ieva Simonaitytė – Aukštujų Šimonių likimas

Vis save gėdinu, kad esu labai diskriminuojantis skaitytojas. Ne specialiai, bet tiesiog taip gaunasi. Ta mano diskriminacija pasireiškia dviem aspektais. Pirma, kažkodėl, turėdamas galimybę rinktis, pirmenybę dažniausiai skiriu užsienio rašytojams, o ne lietuviams. Antra, nedariau specialios statistikos, bet manyčiau, kad vyrų ir moterų rašytojų santykis tarp mano skaitomų knygų būtų koks 10:1, o gal net dar prastesnis. Taigi, nutaręs tapti geresniu žmogumi, į rankas paėmiau vieną svarbiausių lietuviškų kūrinių, Ievos Simonaitytės “Aukštujų Šimonių likimą“.

Už šį 1935 m. išleistą romaną Ieva Simonaitytė 1936 m. gavo Lietuvos valstybinę literatūros premiją. Įdomu tai, kad premija įsteigta 1935 m. o Simonaitytė buvo pirmoji laureatė. Deja, bet neradau šios premijos kitų laureatų, turbūt prastai ieškojau.

Romane pasakojama apie Mažosios Lietuvos bajorų šeimą. Gerbiama šeima palaipsniui degraduoja, bėgant metams patiria įvairių negandų, kol galiausiai nusivažiuoja iki paprastų burnojančių būrų lygio.

Nežinau kaip kitiems, bet man asmeniškai sunku skaityti kūrinį, kuriame vyrauja vien degradacijos ir neigiamybių visuma. Juk net ir koks bebūtų sumautas kieno nors gyvenimas, visada atsiranda nors mažiausias pozityvo grūdelis. O šiame romane viskas tik žemyn, žemyn… Jei jau manei, kad autorė pakankamai nukankino savo literatūrinius herojus, tai oi, palauk ir pažiūrėk, kas bus toliau! Keista, kad paskui visi stebisi, kodėl lietuviška literatūra nėra mėgstama ne tik jaunimo, bet ir vyresniųjų tarpe.

Vienu žodžiu, knyga ne man. Bet aš nenusiteikęs pasiduoti ir toliau bandyti būti geresniu žmogumi. Tik reikia laiko atsigauti…

Autorė: Ieva Simonaitytė

Knyga: Aukštujų Šimonių likimas, 456 p.

Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 m.