Knygos

Jaroslavas Hašekas – Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai

Apie šaunųjį kareivį Šveiką tikriausiai žino ar bent yra girdėję visi civilizuoti žmonės, šis personažas jau yra tapęs tikru simboliu. Su juo pirmą kartą susipažinau berods vidurinėse mokyklos klasėse, ėjome žiūrėti spektaklio apie Šveiką ir jo nuotykius. Keistas buvo tas spektaklis, atsimenu tik du epizodus. Pirmasis epizodas apie tai, kaip beprotnamyje veikėjai makaluoja kažkokius sloinikus su vandeniu ir spokso į teliūškuojantį vandenį. Antrasis – vienas veikėjas “groja“ nuogu nusisukusios nuo auditorijos moters kūnu lyg violončele. Dabar net nepamenu, koks buvo šio epizodo kontekstas su kūriniu, tikriausiai išsižiojęs spoksojau į tą aktorę negalėdamas patikėti savo akimis. Suprasdamas, kad šių epizodų vargu bau ar pakanka, kad galėčiau sakyti, jo esu susipažinęs su Šveiku, nutariau galų gale perskaityti ir knygą. Tuo labiau, kad ji kaip tik dulkėjo lentynoje. [Skaityti toliau]

Stanislaw Lem – Soliaris

Vaikystėje buvau labai pasinešęs ant ateivių. Skaitydavau visas knygas, kokios tik papuldavo į mano rankas apie tuos pilkus didžiaakius žmogeliukus. Su malonumu žiūrėdavau visokias laidas apie tas pačias istorijas, aprašytas jau perskaitytose ateiviškose knygose. Dažnai tiesiog žiūrėdavau dangun, tikėdamasis, kad pagaliau ir virš manęs praskris kokia nors lėkštė… Aišku, dabar tai atrodo gana juokinga, bet būnant vaiku tas supaprastintas ateivių modelis atrodė patrauklus, suprantamas. Net giminingas. Juk visi tie ateiviai iš istorijų ir filmų – tai tik labiau pažengusios žmogaus kopijos, siekiančios tyrinėti, pažinti, o gal ir užkariauti kitus kraštus.

Tačiau negi visa gyvybė tame plačiame kosmose turi būti sukurta ant vieno kurpaliaus? Stanislavas Lemas, žymus lenkų mokslinės fantastikos rašytojas, pasiūlė visiškai alternatyvų požiūrį į nežemišką gyvybę. Juk nebūtinai nežemiški padarai turi turėti dvi rankytes, dvi kojytes, dvi akis ir būti panašaus ūgio į standartinį žemietį. O jei kažkur tolimoje planetoje gyvena… vandenynas? Vienas didelis, nepažinus, bet protingas, panašus į bekraštį vandenyną tvarinys.

“Soliaris“ – nepaprasta knyga, smarkiai sujaukianti protelį. Apie desperatišką žmogaus norą užmegzti kontaktą su nežemiška būtybe, net jei tai būtybei žmogus tėra it ant sprando ropinėjati skruzdė. Apie žmogaus suvokimo ribotumą. Apie slapčiausiose žmogaus sąmonės kertelėse nukištas mintis, lūkesčius ir prisiminimus.

Mes, mes esame paprasti, esame Visatos žolė ir didžiuojamės tuo savo paprastumu, kad jis toks visuotinis, ir galvojame, kad jame galima viską sutalpinti. Tai buvo tokia schema, kuria apsiginklavę mes drąsiai ir džiaugsmingai žygiavome į tolius: į kitus pasaulius! Na, kas gi jie tokie, tie kiti pasauliai? Užvaldysime juos arba patys būsime užvaldyti – tiek ir tegalvojo mūsų nelemtos smegenys…

Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą – tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją.

Autorius: Stanislaw Lem

Knyga: Soliaris, 232 psl.

Leidykla: Kitos knygos, 2014 m.

Adam Smith – Tautų turtas I, II

Karts nuo karto įvairiuose ekonomikos ar politikos straipsniuose tenka susidurti su Adamo Smitho paminėjimu. Kai kalba pasisuka apie įvairius liberalizmo niuansus ar ekonomikos reguliavimą, tuoj kas nors mestels žymiąją Smitho “nematomos rankos“ metaforą. Taigi, pribrendo laikas man kiek giliau pasidomėti Smitho idėjom, tad įsigijau žymiausio jo kūrinio, “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas“, sutrumpintai tiesiog “Tautų turtas“ naujus lietuviškus vertimus. Turiu prisipažinti, kad šios pusplytės gan ilgokai stovėjo lentynoje laukdamos, kol išdrįsiu jas paimti į rankas, mat per abu tomus susidaro daugiau nei tūkstantis puslapių, tad kiek prisibijojau tokios apimties mokslinio teksto. Bet atėjo ta lemtinga diena, kai įkvėpiau ir atsiverčiau pirmuosius “Tautų turto“ puslapius. [Skaityti toliau]

Ignas Pikturna – Balta jūros spalva

Vieną vakarą, rinkdamasis knygą ilgai stovėjau prie lentynos ir niekaip neišsirinkdamas naujos aukos erzinau namiškius. Lentynoje neskaitytų knygų daugybė, tačiau niekas nelipo… Galų gale nutariau pasirinkti kompromisinį variantą – čiupau nedidukę apybraižų ir reportažų knygelę apie plaukiojimą prekybiniais laivais. O perskaitęs šią knygelę galbūt lengviau išsirinksiu rimtesnį skaitinį.

Knyga, kaip jau sakiau, yra apie plaukiojimą prekybiniais laivais. Autorius, pats būdamas rašytojas marinistas, aprašo savo įspūdžius plaukiojant tiek tolimojo plaukiojimo žvejybiniais laivais, tiek kursuojant artimaisiais maršrutais tarp Klaipėdos ir Brėmeno. Patys tekstai visai įdomūs, padeda susidaryti įspūdį apie anksčiau visiškai paslaptingai atrodžiusį jūreivių gyvenimą.

Tačiau dabar koncentruotis norėčiau ne į pačios knygos aprašymą, o į akis draskantį panašiu laikmečiu leistų knygų vieną bruožą. [Skaityti toliau]

Mario Puzo – Krikštatėvis

Nesu didelis knygų apie mafijozus, policininkus ar visokius detektyvus gerbėjas. Tikriausiai atsivalgiau tokių knygų paauglystėje, kai detektyvų nepaleisdavau iš rankų. Bet kadangi Mario Puzo (Mario Gianluigi Puzo) knyga “Krikštatėvis“ yra įtraukta į 1001 knygos sąrašą, o likimas lėmė, kad ši knyga yra mano namų bibliotekėlėje, nutariau nebeatidėlioti ir pagaliau ją perskaityti. Be to, mėgstu dažnai kaitalioti knygų žanrus, tad “Krikštatėvis“ pasirodė puiki knyga skaitymo paįvairinimui.

1969 m. išleistas romanas “Krikštatėvis“, pasakojęs apie vienos mafijos šeimos, Korleonių, veiksmus siekiant išlaikyti ir didinti savo įtaką Niujorke, iškart tapo bestseleriu, ir viena žinomiausių istorijų pasaulyje apskritai. 1972 m. pagal romaną buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas, kurį režisavo Frensis Fordas Kopola. Jis buvo toks pat sėkmingas kaip ir knyga, tad po pirmosios dalies sekė dar dvi dalys, kurios susilaukė panašios sėkmės.

Aš pats iki dabar nebuvau nei skaitęs Mario Puzo knygų apie mafiją, nei matęs pagal jo kūrinius sukurtų filmų. Atsimenu tik kažkada vaikystėje protarpiais matyto filmo ištrauką, kurioje labiausiai užsifiksavo ir į atmintį įsirėžė vaizdas su lovoje randama nupjauta arklio galva. Džiugu, kad pagaliau galiu susieti šį pavienį prisiminimų epizodą su kūriniu. Tai būtent ir buvo epizodas iš “Krikštatėvio“, toks subtilus mafijozų įkalbinėjimo pavyzdys.

Knyga skaitėsi labai lengvai ir greitai, vienas įvykis gynė kitą, o sukurta atmosfera taip įtraukė, kad nejučia net ėmiau simpatizuoti Korleonių šeimos vadui Vitui. Bet tada pradėjo gimti tokios prieštaringos mintys! Juk tai knyga apie mafiją, jų nesiskaitymą su kitais žmonėmis siekiant savų tikslų, jų įsivaizdavimą, kad yra nebaudžiami ir gali elgtis pagal savo kuriamus įstatymus. Įdomu, kiek smulkių chuliganėlių ar kiek didesnių banditų įkvėpė tokios knygos ir filmai apie mafiją?

-Aš jį įtikinsiu, – tarė Vitas Korleonė

Ateityje ši frazė išgarsės. Ji taps įspėjančiu barškuolės uodegos pakrutinimu prieš suduodant mirtiną smūgį. Kai pasidaręs Donu jis kviesdavo priešininkus sėsti prie stalo ir išklausyti argumentų, jie suprasdavo, kad tai paskutinė galimybė išspręsti reikalą be kraujo praliejimo ir žmogžudysčių.

Autorius: Mario Puzo

Knyga: Krikštatėvis, 423 p.

Leidykla: Alma littera, 2009 m.

Herodotas – Žmonės ir žygiai

Herodotas laikomas pirmuoju pasaulio istoriku, gyvenusiu V a. prieš mūsų erą. Jis aprašė įvairius konfliktus tarp graikų ir persų, aprašinėjo savo laikmečio bei praeities žmonių gyvenimo ypatumus. Trūkdamas žinių apie persų praeitį, keliavo po Persiją ir aplankė Egiptą, Babiloną, Mesopotamiją. Herodoto istorijų rinkinys vadinamas tiesiog “Istorija“. Tad skaitydamas šią 2018 m. Vilniaus knygų mugės bukinistų kampelyje įsigytą knygą svarsčiau, ar tai kažkoks atskiras Herodoto veikalas, ar tiesiog ištrauka (demo versija) iš didžiosios “Istorijos“. Esu linkęs tikėti pastarąja versija.

Savo laikais Herodotas buvo gerbiamas ir pripažintas asmuo. Žmonės gerbė jo istoriko veiklą, kuri tais laikais buvo visiška naujiena. Herodotas bičiuliavosi su Sofokliu, Perikliu. Tikra Antikos įžymybė.

Kai kurios Herodoto istorijos nėra tikslios, kai kurios ir gana smarkiai prasilenkia su realybe, tačiau, kaip sakė pats istorikas, jis pats nieko neišsigalvojo, o aprašė tai, kas jam pačiam buvo pasakojama. Nemažai jo istorijų patvirtino ir vėliau atlikti archeologiniai tyrinėjimai. Net ir šiais laikais jo istorijos yra laikomos pirminiu ir bene vieninteliu patikimu šaltiniu nagrinėjant Graikijos ir Persijos regiono istoriją.

Babiloniečiai turi ir kitą išmintingą paprotį: ligonius jie išneša į turgaus aikštę. Mat, jie neturi gydytojų. Praeiviai, priėję prie ligonio, teiraujasi apie ligą ir, jeigu kuris pats sirgo tokia liga ar matė sergant, pataria ir paragina daryti tai, ką jis pats darydamas išgijo arba matė, kad nuo to kitas išgijo. Tylomis praeiti pro ligonį, nepaklausus, kokia liga jis serga, draudžiama.

Kai Darėjas ruošėsi į žygį prieš skitus, vienas persas – Oiobazas – prašė jį, kad iš trijų jo sūnų, turinčių eiti į karą, vieną paliktų. Šis atsakė, kad jam kaip draugui ir nedaug prašančiam paliksiąs visus sūnus. Oiobazas labai apsidžiaugė, tikėdamasis, kad visi jo sūnūs bus atleisti nuo žygio. O karalius įsakė tarnams nužudyti visus Oiobazo sūnus. Taip, jo nužudyti, jie ten liko.

Autorius: Herodotas

Knyga: Žmonės ir žygiai, 190 psl.

Leidykla: Vaga, 1974 m.

Gintaras Grajauskas – Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir misterį Kaindlį

Šiemet aš save šiek tiek stebinu, mat mano skaitomų knygų krepšelyje neįprastai daug lietuvių autorių knygų. Šiu metu net 65 % šiemet perskaitytų knygų parašytos lietuvių (palyginimui pernai šis procentas siekė vos 7,7 %).

Gerai, šalin statistiką ir procentus. Paėmęs knygą į rankas dar kelis kartus buvau atsivertęs knygos aprašymą galiniame viršelyje – tikrinau, ar tikrai ne iš vaikų skyriaus pasiėmiau knygą. Tokiu atveju tiesiog būčiau skaitęs vakarais su dukrike. Tačiau ne, tai ne vaikams skirta pasaka, bet vis tiek pasaka. Tiksliau, ne pasaka, o trumpos istorijos, gimstančios iš itin mandagių ir džentelmeniškų riterio Tenksaloto ir devyngalvio drakono misterio Kaindlio pašnekesių.

Knygelė labai nedidelės apimties, lengvai įkertama per vakarą, kadangi joje gausu iliustracijų, skyrių perkėlimų į kitus puslapius, o šriftas pritaikytas ir itin prasto regėjimo skaitytojams – raidės didžiulės. Žodžiu, ideali knyga tiems, kas skaito dėl statistikos ir perskaitytų vienetų.

Tačiau tie, kas skaito ne dėl statistikos, čia ras subtilaus humoro, šiek tiek riterių laikų romantikos, truputį egzistencializmo ir haiku. Ir viskas pateikta tokioje lengvoje formoje, kai eilutės tiesiog bėgte bėga.

Beje, labai įdomios ir gražios knygos iliustracijos (dailininkė Lina Kusaitė)

Žmonės – net ir išmintingiausi – pasaulį mato atskiromis detalėmis, fragmentais. Žmogaus gyvenimas – tarsi judėjimas pačių kuriamais tuneliais, visiškai nesuvokiant, kas dedasi už to tunelio sienų. Kiekvienas tik tuo ir užsiima – rausia nuosavą tunelį. Kartais tas tunelis susiskerta su kitu tuneliu – tuomet abu rausėjai baisiausiai nudžiunga, sutikę panašų į save.

Autorius: Gintaras Grajauskas

Knyga: Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir misterį Kaindlį, 135 p.

Leidykla: Tyto alba, 2012 m.

Regimantas Dima – Bronislovas ir imperatorius

Po pirmosios pažinties su autoriumi ir jo “Vilniaus plovu“, buvau nutaręs vis dėlto neskaityti kitos R.Dimos knygos “Bronislovas ir imperatorius“. Mat teko užmesti akį į kelis komentarus apie antrąją knygą ir pamačiau, kad pirmosios knygos bėdos kartojasi ir antrojoje.  Tačiau kai vietinėje knygų mugėje pamačiau šią knygą už 2 europietiškuosius, išankstinius nusistatymus nugriovė tas vidinis knyginis šopoholikas ir štai aš jau verčiu pirmuosius knygos lapus.

Nors pirmieji knygos skyriai atrodo daug žadantys ir intriguojantys, vėliau autorius vėl, kaip ir pirmojoje knygoje, paleidžia vadžias ir pasileidžia per siužetą šuoliais. Taip ir norisi sušukti autoriui, kad pristabdytų, išplėtotų tam tikras vietas, paaiškintų kvailam skaitytojui įvairias politines peripetijas. Juk tai knyga apie sąmokslo teoriją, apie Rusijos imperijos kariuomenėje veikiantį lietuvį, siekiantį įvelti Rusijos ir Britų imperijas į karą siekiant laisvės Lietuvai, o viskas sukišta į varganus 200 puslapių!

Ech, rašytojas turėjo tokią puikią istoriją, puikius veikėjus ir erudiciją, tačiau ją sugadino parašydamas istorinio romano demo versiją.

Autorius: Regimantas Dima

Knyga: Bronislovas ir imperatorius, 221 p.

Leidykla: Tyto alba, 2016 m.