Čarlzas Darvinas – Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu

Kadangi ne taip jau seniai skaičiau Čarlzo Darvino knygą apie jo mokslinę kelionę aplink pasaulį, tiesiog privalėjau perskaityti ir žymiausiąjį šio gamtininko veikalą, išleistą 1859 metais ir iš esmės pakeitusį požiūrį į gyvybės vystymąsi Žemėje. Sena.lt parduotuvėje radau vieną pirmojo lietuviško leidimo egzempliorių (naujasis “Obuolio“ leidyklos leidimas, nors ir visai gražus, nelabai traukia) ir neilgai trukus knyga jau laukė savo eilės lentynoje.

Taip jau susiklostė, kad knygą į rankas paėmiau tada, kai buvo šioks toks darbinis pikas, o atsiversti galėdavau tik vėlai vakare. Todėl per vakarą įkirsdavau vos apie 10-15 puslapių, nors ir tai dažnai užknapsėdavau, o kai kurias vietas tekdavo skaityti po 3-4 kartus. Tokiu tempu ir skaičiau šią knygą apie pusantro mėnesio.

Skaitant “Rūšių atsiradimą“ pageidautina turėti šiokias tokias gamtos mokslų žinias. Nors Darvinas rašė ganėtinai suprantama plačiosioms masėms kalba, vis dėlto, nereikia tikėtis, kad mokslininkas išdėstys rūšių atsiradimo teoriją visiškai be jokių mokslinių terminų. Taigi man, kurio biologijos žinios nespindi, reikėjo šiek tiek pasukti smegeninę, siekiant spėti su autoriumi. Prisipažinsiu, kad sukti tą smegeninę iš nuovargio snūduriuojant gana sunku, todėl gal koks ketvirtadalis knygos turinio kažkur nuplūduriavo nepalikdamas pėdų.

Taigi, ši knyga nėra kažkoks lengvo turinio laisvalaikio skaitaliukas. Skaitant “Rūšių atsiradimą“ reikia susikaupimo ir koncentracijos. Tačiau tai puiki knyga susipažinti su Darvino darbais ir teorijomis. Juk tikrai visi civilizuoti žmonės yra kažką girdėję apie Darviną, tačiau kas gali pasigirti perskaitę nors vieną šio mokslininko sakinį?

Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl mes visai natūraliai nelinkę pripažinti, kad viena rūšis davė pradžią kitai, skirtingai rūšiai, yra tai, jog visuomet nenoriai tepripažįstame didelius pasikeitimus, nematę jų tarpinių stadijų. Šis keblumas yra toks pat, kokį jautė daugelis geologų, kai Lajelis pirmąkart ėmė tvirtinti, kad ilgos uolų virtinės žemyno viduje ir didžiuliai slėniai atsirado dėl tokių veiksnių veikimo, kurie ir dabar tebepasireiškia. Mūsų protas neįstengia suvokti net tai, ką reiškia “vienas milijonas metų“; jis nepajėgia susumuoti ir įsivaizduoti viso poveikio tų daugybės smulkių kitimų, kurie susikaupė per palyginti begalę generacijų.

—

Autorius: Čarlzas Darvinas

Knyga: Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, 589 p.

Leidykla: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959 m.

Liudas Mažylis – 99 metai po įvykio

Prieš metus dar beveik niekas nežinojo, kad toks žmogus kaip Liudas Mažylis egzistuoja, o štai dabar daugelis iš mūsų jaučia šiam žmogui pagarbą ir dėkingumą už Vokietijos archyvuose atrastą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo nutarimą. Tas įvykis buvo tikrai neeilinis, o kadangi pranešimas apie rastą nutarimą buvo padarytas kovo 29-ąją, praktiškai balandžio 1-osios išvakarėse, daugelis iš pradžių tai priėmė kaip pokštą.

Dabar charizmatiškasis profesorius L. Mažylis žinomas daugeliui ir jis yra tapęs viena ryškiausių pastarųjų metų asmenybių. Įdomu klausyti ir žiūrėti šio žmogaus kalbų ir interviu, atrodo, kad jis visada turi ką pasakyti nesigriebdamas banalių nieko nesakančių frazių, o dėl atradimo susilaukęs tokio dėmesio iš visuomenės, neužrietė nosies.

Tad kai Knygų mugėje pamačiau šią L. Mažylio, kaip jis pats pavadino “veiksmo dokumentikos“ knygą “99 metai po įvykio“, nedvejodamas nutariau knygą įsigyti, nors kaina kišenei buvo gana skaudoka. Bet reikia pripažinti, kad pats leidimas gražus ir kokybiškas. Be to, trumpam net pasijutau, lyg darydamas nedidelį solidarų įnašą kompensacijai dėl kai kurių pažadukų neištesėtų pažadų.

Pati knyga tai lyg tokia alternatyvi realybė, kurioje vyksta svarbiojo dokumento paieškos. Autorius pasižymi tikrai savotišku stiliumi, kuris primena sąmonės srautą, vidinius monologus, kartais priartėjama prie lengvos šizos ribos. Tiesą sakant, profesorius tokiu tekstu nustebino, bet toli gražu nenuvylė. Tik norėjosi visko daugiau, plačiau. Per greit baigėsi pasakojimas… o gal aš pernelyg greitai surijau šį tekstą? Beje, perskaitęs knygą supratau, kodėl Ingrida Šimonytė trumpame knygos pristatyme profesorių pavadina “tikru panku“.

—

Autorius: Liudas Mažylis

Knyga: 99 metai po įvykio, 336 p.

Leidykla: Šviesa, 2018 m.

Ieva Simonaitytė – Aukštujų Šimonių likimas

Vis save gėdinu, kad esu labai diskriminuojantis skaitytojas. Ne specialiai, bet tiesiog taip gaunasi. Ta mano diskriminacija pasireiškia dviem aspektais. Pirma, kažkodėl, turėdamas galimybę rinktis, pirmenybę dažniausiai skiriu užsienio rašytojams, o ne lietuviams. Antra, nedariau specialios statistikos, bet manyčiau, kad vyrų ir moterų rašytojų santykis tarp mano skaitomų knygų būtų koks 10:1, o gal net dar prastesnis. Taigi, nutaręs tapti geresniu žmogumi, į rankas paėmiau vieną svarbiausių lietuviškų kūrinių, Ievos Simonaitytės “Aukštujų Šimonių likimą“.

Už šį 1935 m. išleistą romaną Ieva Simonaitytė 1936 m. gavo Lietuvos valstybinę literatūros premiją. Įdomu tai, kad premija įsteigta 1935 m. o Simonaitytė buvo pirmoji laureatė. Deja, bet neradau šios premijos kitų laureatų, turbūt prastai ieškojau.

Romane pasakojama apie Mažosios Lietuvos bajorų šeimą. Gerbiama šeima palaipsniui degraduoja, bėgant metams patiria įvairių negandų, kol galiausiai nusivažiuoja iki paprastų burnojančių būrų lygio.

Nežinau kaip kitiems, bet man asmeniškai sunku skaityti kūrinį, kuriame vyrauja vien degradacijos ir neigiamybių visuma. Juk net ir koks bebūtų sumautas kieno nors gyvenimas, visada atsiranda nors mažiausias pozityvo grūdelis. O šiame romane viskas tik žemyn, žemyn… Jei jau manei, kad autorė pakankamai nukankino savo literatūrinius herojus, tai oi, palauk ir pažiūrėk, kas bus toliau! Keista, kad paskui visi stebisi, kodėl lietuviška literatūra nėra mėgstama ne tik jaunimo, bet ir vyresniųjų tarpe.

Vienu žodžiu, knyga ne man. Bet aš nenusiteikęs pasiduoti ir toliau bandyti būti geresniu žmogumi. Tik reikia laiko atsigauti…

—

Autorė: Ieva Simonaitytė

Knyga: Aukštujų Šimonių likimas, 456 p.

Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 m.

Gilbertas Kytas Čestertonas – Esė

Gilbertas Kytas Čestertonas nėra itin žinomas lietuviams anglų rašytojas, nors į lietuvių kalbą vis dėlto yra išverstos kelios jo knygos, iš kurių žinomiausia – detektyvas “Tėvas Braunas“. G.K.Čestertonas buvo itin produktyvus rašytojas, eseistas, žurnalistas, meno ir literatūros kritikas, parašęs apie 80 knygų, kelis šimtus poemų, apie 200 apsakymų, 4000 esė, kelias pjeses. Taigi, pamaniau, kodėl gi nesusipažinus su šio, buvusio gana įtakingu savo šalyje, anglų rašytojo kūryba, ypač kai mano lentynose kaip tik nuobodžiauja jo esė rinkinys.

Rinkinys dalinamas į tris skyrius, kuriuose esė surikiuotos pagal tokias temas: žmonijos tradicija, kraštai ir tautos, praeities šiandiena. Lyginant su neseniai skaityta U. Eco esė rinkiniu, šioje G.K. Čestertono knygoje visuomenė nepjaustoma į tiek skirtingų dalių, kaip italo rašiniuose. Tikriausiai šio rinkinio sudarytojai stengėsi surinkti esė, kurių tematika daugmaž būtų panaši. Ir tai nėra blogai. Ne su visomis rašytojo įžvalgomis sutikau, tačiau rašymo stilius paprastas, įkandamas, o temos gana įdomios. Puiki knyga akiračio praplėtimui.

G.K.Čestertonas (Vikipedija)

Nors ir kaip būtų keista, vis labiau įsitikinu, kad Britų muziejaus biblioteka, be visų kitų savo funkcijų, atlieka dar ir privataus beprotnamio funkciją. Šiuose mokslo rūmuose, gėrėdamiesi amžių išmintimi ir valstybės tarnautojų parama, tykiai bastosi žmogeliai, kurie tik mūsų humaniško amžiaus dėka nulipo nuo šiaudų krūvos. Giminės, sakoma, dažnai pasiunčia ramų pamišėlį į biblioteką, idant tas pažaistų dinastijas ar filosofus, kaip kad sergantis vaikas žaidžia kareivėliais.

Kiekvienoj lentynoje, kiekviename žurnale galima rasti patarimų, ką daryti, kad mums sektųsi. Tos knygos moko mus sėkmės visur kur, ir parašė jas žmonės, manau, neturėję sėkmės rašydami knygas.

—

Autorius: Gilbertas Kytas Čestertonas

Knyga: Esė, 280 p.

Leidykla: Mintis, 1989 m.