Jaroslavas Hašekas – Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai

Apie šaunųjį kareivį Šveiką tikriausiai žino ar bent yra girdėję visi civilizuoti žmonės, šis personažas jau yra tapęs tikru simboliu. Su juo pirmą kartą susipažinau berods vidurinėse mokyklos klasėse, ėjome žiūrėti spektaklio apie Šveiką ir jo nuotykius. Keistas buvo tas spektaklis, atsimenu tik du epizodus. Pirmasis epizodas apie tai, kaip beprotnamyje veikėjai makaluoja kažkokius sloinikus su vandeniu ir spokso į teliūškuojantį vandenį. Antrasis – vienas veikėjas “groja“ nuogu nusisukusios nuo auditorijos moters kūnu lyg violončele. Dabar net nepamenu, koks buvo šio epizodo kontekstas su kūriniu, tikriausiai išsižiojęs spoksojau į tą aktorę negalėdamas patikėti savo akimis. Suprasdamas, kad šių epizodų vargu bau ar pakanka, kad galėčiau sakyti, jo esu susipažinęs su Šveiku, nutariau galų gale perskaityti ir knygą. Tuo labiau, kad ji kaip tik dulkėjo lentynoje.

Stanislaw Lem – Soliaris

Vaikystėje buvau labai pasinešęs ant ateivių. Skaitydavau visas knygas, kokios tik papuldavo į mano rankas apie tuos pilkus didžiaakius žmogeliukus. Su malonumu žiūrėdavau visokias laidas apie tas pačias istorijas, aprašytas jau perskaitytose ateiviškose knygose. Dažnai tiesiog žiūrėdavau dangun, tikėdamasis, kad pagaliau ir virš manęs praskris kokia nors lėkštė… Aišku, dabar tai atrodo gana juokinga, bet būnant vaiku tas supaprastintas ateivių modelis atrodė patrauklus, suprantamas. Net giminingas. Juk visi tie ateiviai iš istorijų ir filmų – tai tik labiau pažengusios žmogaus kopijos, siekiančios tyrinėti, pažinti, o gal ir užkariauti kitus kraštus.

Tačiau negi visa gyvybė tame plačiame kosmose turi būti sukurta ant vieno kurpaliaus? Stanislavas Lemas, žymus lenkų mokslinės fantastikos rašytojas, pasiūlė visiškai alternatyvų požiūrį į nežemišką gyvybę. Juk nebūtinai nežemiški padarai turi turėti dvi rankytes, dvi kojytes, dvi akis ir būti panašaus ūgio į standartinį žemietį. O jei kažkur tolimoje planetoje gyvena… vandenynas? Vienas didelis, nepažinus, bet protingas, panašus į bekraštį vandenyną tvarinys.

“Soliaris“ – nepaprasta knyga, smarkiai sujaukianti protelį. Apie desperatišką žmogaus norą užmegzti kontaktą su nežemiška būtybe, net jei tai būtybei žmogus tėra it ant sprando ropinėjati skruzdė. Apie žmogaus suvokimo ribotumą. Apie slapčiausiose žmogaus sąmonės kertelėse nukištas mintis, lūkesčius ir prisiminimus.

—

Mes, mes esame paprasti, esame Visatos žolė ir didžiuojamės tuo savo paprastumu, kad jis toks visuotinis, ir galvojame, kad jame galima viską sutalpinti. Tai buvo tokia schema, kuria apsiginklavę mes drąsiai ir džiaugsmingai žygiavome į tolius: į kitus pasaulius! Na, kas gi jie tokie, tie kiti pasauliai? Užvaldysime juos arba patys būsime užvaldyti – tiek ir tegalvojo mūsų nelemtos smegenys…

—

Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą – tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją.

—

Autorius: Stanislaw Lem

Knyga: Soliaris, 232 psl.

Leidykla: Kitos knygos, 2014 m.

Mario Puzo – Krikštatėvis

Nesu didelis knygų apie mafijozus, policininkus ar visokius detektyvus gerbėjas. Tikriausiai atsivalgiau tokių knygų paauglystėje, kai detektyvų nepaleisdavau iš rankų. Bet kadangi Mario Puzo (Mario Gianluigi Puzo) knyga “Krikštatėvis“ yra įtraukta į 1001 knygos sąrašą, o likimas lėmė, kad ši knyga yra mano namų bibliotekėlėje, nutariau nebeatidėlioti ir pagaliau ją perskaityti. Be to, mėgstu dažnai kaitalioti knygų žanrus, tad “Krikštatėvis“ pasirodė puiki knyga skaitymo paįvairinimui.

1969 m. išleistas romanas “Krikštatėvis“, pasakojęs apie vienos mafijos šeimos, Korleonių, veiksmus siekiant išlaikyti ir didinti savo įtaką Niujorke, iškart tapo bestseleriu, ir viena žinomiausių istorijų pasaulyje apskritai. 1972 m. pagal romaną buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas, kurį režisavo Frensis Fordas Kopola. Jis buvo toks pat sėkmingas kaip ir knyga, tad po pirmosios dalies sekė dar dvi dalys, kurios susilaukė panašios sėkmės.

Aš pats iki dabar nebuvau nei skaitęs Mario Puzo knygų apie mafiją, nei matęs pagal jo kūrinius sukurtų filmų. Atsimenu tik kažkada vaikystėje protarpiais matyto filmo ištrauką, kurioje labiausiai užsifiksavo ir į atmintį įsirėžė vaizdas su lovoje randama nupjauta arklio galva. Džiugu, kad pagaliau galiu susieti šį pavienį prisiminimų epizodą su kūriniu. Tai būtent ir buvo epizodas iš “Krikštatėvio“, toks subtilus mafijozų įkalbinėjimo pavyzdys.

Knyga skaitėsi labai lengvai ir greitai, vienas įvykis gynė kitą, o sukurta atmosfera taip įtraukė, kad nejučia net ėmiau simpatizuoti Korleonių šeimos vadui Vitui. Bet tada pradėjo gimti tokios prieštaringos mintys! Juk tai knyga apie mafiją, jų nesiskaitymą su kitais žmonėmis siekiant savų tikslų, jų įsivaizdavimą, kad yra nebaudžiami ir gali elgtis pagal savo kuriamus įstatymus. Įdomu, kiek smulkių chuliganėlių ar kiek didesnių banditų įkvėpė tokios knygos ir filmai apie mafiją?

-Aš jį įtikinsiu, – tarė Vitas Korleonė

Ateityje ši frazė išgarsės. Ji taps įspėjančiu barškuolės uodegos pakrutinimu prieš suduodant mirtiną smūgį. Kai pasidaręs Donu jis kviesdavo priešininkus sėsti prie stalo ir išklausyti argumentų, jie suprasdavo, kad tai paskutinė galimybė išspręsti reikalą be kraujo praliejimo ir žmogžudysčių.

—

Autorius: Mario Puzo

Knyga: Krikštatėvis, 423 p.

Leidykla: Alma littera, 2009 m.

Ernestas Hemingvėjus – Kam skambina varpai

Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jeigu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.

Ernestas Hemingvėjus

Šiuo Džono Dono, anglų poeto ir pamokslininko, epigrafu prasideda E. Hemingvėjaus romanas apie Ispanijos pilietinį karą “Kam skambina varpai“.  Kruvinas tai buvo karas, kuriame kovėsi Francisko Franko vadovaujami fašistai ir respublikonai (raudonieji). Kadangi istorinių įvykių baigties atskleidimas nėra spoilinimas, tai pasakysiu, kad karą laimėjo fašistai, taip įtvirtindami Franko diktatūrą, kuri tęsėsi iki 1975 m. Bet koks karas yra purvinas dalykas, tačiau kai karas įsiplieskia valstybės viduje, būna išvis šlykštu. Kai ideologiniai skirtumai išskiria net šeimas, o giminaičiai atsiduria skirtingose barikadų pusėse, tada verkia sveikas protas.

Šio pilietinio karo maišalynėje sukosi ir pats Ernestas Hemingvėjus. Po šio karo jis parašė vieną labiausiai žinomų savo romanų, kurio pagrindinis veikėjas Robertas Džordanas turi daug autobiografinių bruožų. Romano veiksmas vyksta vos keturias dienas. Per šį trumpą laiką Robertas organizuoja strateginę reikšmę turinčio tilto sprogdinimą, susidraugauja su kalnų partizanais, randa gyvenimo meilę. Kadangi pats Hemingvėjus dalyvavo Ispanijos pilietinio karo veiksmuose, pasakojime buvo jaučiamas atmosferos autentiškumas.

Patinka man E. Hemingvėjus ir jo tekstai. Man jis toks vyriškas ir š nemalantis rašytojas. Spalvinga asmenybė, gyvenime dalyvavusi daugybėje avantiūrų ir turinti, ką papasakoti.

Vis dėlto, kad ir kaip meistriškai būtų parašytos knygos apie karą, man labiau patinka skaityti knygas apie taiką, kai tiltai ne sprogdinami, o statomi.

 

—

Autorius Ernestas Hemingvėjus

Knyga: “Kam skambina varpai“, 418 p.

Leidykla: Vaga, 1991 m.

Kodėl aš nebesirenku knygų tik pagal 1001 knygos sąrašą?

Tokiu pretenzingu įrašo pavadinimu galbūt pasmerksiu save amžinam skaitovų įniršiui, bet tebūnie taip. Prieš kelis metus (2012 – aisiais) išsikėliau sau kuklų tikslą – iki gyvenimo galo perskaityti visas knygas iš paskelbtojo 1001 knygos, kurią privalu perskaityti iki mirties, sąrašo. Sąrašas viliojo dar negirdėtais ir neskaitytais autoriais, todėl maniau, kad renkantis knygas iš šio sąrašo turėtų neblogai prasiplėsti akiratis. Taip ir buvo – karts nuo karto užtikdavau kokią knygą iš sąrašo ir tuoj pastatydavau į laukiančiųjų eilutę, o paėmęs į rankas skaitymui tikrai retai kada nusivildavau. Vis dėlto, šis sąrašas turi kelis didelius minusus, todėl reikėtų gerai pagalvoti, ar verta apsiriboti kažkieno sudarytu sąrašu, ignoruojant tas lievas knygas, kurių sąraše nėra. Taigi, kokie tie minusai? 

Džekas Londonas – Martinas Idenas

Po ilgokos pertraukos vėl grįžtu prie knygos iš 1001 knygos sąrašo. Šįkart Džekas Londonas ir jo autobiografinis romanas “Martinas Idenas“. Kadangi romanas išleistas Vagos leidyklos Pasaulinės literatūros bibliotekos serijoje ir įkomponuotas su kitais Džeko Londono ir O. Henrio apsakymais, nutariau šįkart imtis tik “Martino Ideno“. Kitiems apsakymams laiko galbūt atsiras paskui.

Džekas Londonas, Vikipedija

Knygoje pasakojama apie Martino Ideno, žmogaus iš prastuomenės geležines pastangas priartėti prie aukščiausiųjų visuomenės sluoksnių. Dėl visko kalta meilė. Pakviestas į prašmatniai gyvenančios šeimos namus, Martinas iškart susižavi Ruta, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodo tokia rafinuota ir išsilavinusi, kad Martinas nutaria žūtbūt tapti jai lygus. Ruta jam tampa vienintele kelrode žvaigžde, vieninteliu gyvenimo tikslu. O Rutai Martinas pasirodo kaip netašytas ir grubus jaunuolis, kurį visai įdomu būtų atvesti į civilizaciją. Jai jis tik įdomus socialinis eksperimentas, minkštas molis, kurį ji tikisi lengvai minkyti.

Rutos įkvėptas Martinas Idenas atranda knygų ir mokslo pasaulį. Ir siurbte siurbia į save viską, kas tik įmanoma. Visą gyvenimą iki tol Martinas tarsi miegojo, o pabudęs ir paragavęs žinių, jis atrado visiškai naują pasaulį, tokį platų ir neaprėpiamą, kad jam tekdavo aukoti miegą vardan perskaitomų knygų. Taip Martinas krovė žinių pagrindus, kurie turėjo jam padėti priartėti prie Rutos, kuri vis dar rodėsi kažkur aukštai aukštai. 

Graham Swift – Į dienos šviesą

Namų bibliotekos lentynoje ši knyga jau ilgai mane kvietė. Kartais renkantis naują auką, ir žvilgsniu slenkant knygų nugarėlėmis, šita rusvai balkšvai pilka knyga rėkte rėkdavo, kad paimčiau ją. Bet vis neimdavau. Galų gale išsitraukiau ir šią knygą, bet neturėdamas didelio noro jos įveikti, tiesiog šiaip, pavartyti, pasklaidyti tenorėdamas. Varčiau, sklaidžiau, galų gale atverčiau jau 80-tą puslapį, o jau čia beveik ir trečdalis. Negi mesi viską ir dėsi atgal lentynon, iki kito karto? Reikia baigti. 

Hermanas Melvilis – Mobi Dikas, arba banginis

2016 metais Baltos lankos perleido garsųjį Hermano Melvilio “Mobį Diką“. Įspūdingai atrodanti knyga, su gražiai apipavidalintu viršeliu, knygos formatas irgi toks, kaip dabar madinga, nebloga plytukė. Ir kaina atitinkama – apie 14-16 europietiškųjų perkant knygyne. Vis dėlto, nutariau įsigyti padėvėtą knygą iš sena.lt. Sumokėjau berods 2-3 € už puikios kokybės knygą, kartu dar kelias kitas knygas prigriebiau iš žymiosios Pasaulinės literatūros bibliotekos kolekcijos.

Hermanas Melvilis – labai spalvinga asmenybė. Na bent jau jo gyvenimo faktai tikrai išsiskiria iš kokio tipinio nuobodos rašytojo biografijos

Douglas Adams – Keliautojo autostopu gidas po galaktiką

Sportinio batelio formos moderniausias galaktikos laivas? Kodėl gi ne? Kaip fizikinio reiškinio šalutinis reiškinys atmosferoje susiformavęs filosofuojantis kašalotas? Nu irgi įmanoma.

Dar vienas dalykas, kurį visi pamiršo, buvo tas faktas, kad prieštaraudamas bet kokiam įtikimumui kelių mylių aukštyje virš svetimos planetos staiga buvo sukurtas kašalotas.

O kadangi tokia aplinka banginiams gyventi netinka, šis vargšas nekaltas padaras, vos tik spėjęs suvokti save kaip banginį, išsyk turėjo suvokti save jau nesant banginiu.

Walter Scot – Rob Rojus

Įrašą apie Walterio Scoto romaną “Rob Rojus“ norėčiau pradėti metų pradžioje skaityto Regimanto Dimos “Vilniaus plovo“ ištrauka:

“Istorinių romanų klasiku visuotinai pripažįstamas Valteris Skotas. Gerai, jei yra toks šiuolaikinis skaitytojas, įveikęs nors vieną jo romaną, lėtesnio nei pati lėčiausia sraigė siužeto. Valteris Skotas yra gumos tempimo meistras. Romano siužetas tįsta lėtai lėtai, personažai vos juda, per visą puslapį gal tik kartelį sumirksi. Bet kuris pakelėje sutiktas vežikas kalba ilgai ir iškilmingai it lotynų kalbos profesorius iš Švenčiausios Trejybės koledžo Kembridže. Miškas prie sukežusios škotiškos lindynės gali būti aprašomas per keturis puslapius. Siužetas aktyviau sujuda tik nuo 100-ojo puslapio.”

Taip, tiesos čia yra. O veiksmas prasidėjo galbūt nuo 200- ojo puslapio, tačiau tai vis dėlto nesutrukdė man mėgautis šiuo klasikiniu romanu. Netgi sakyčiau, kad skaityti šią knygą buvo maloniau, nei šių laikų literatūrą.