Alma littera

Mario Puzo – Krikštatėvis

Nesu didelis knygų apie mafijozus, policininkus ar visokius detektyvus gerbėjas. Tikriausiai atsivalgiau tokių knygų paauglystėje, kai detektyvų nepaleisdavau iš rankų. Bet kadangi Mario Puzo (Mario Gianluigi Puzo) knyga “Krikštatėvis“ yra įtraukta į 1001 knygos sąrašą, o likimas lėmė, kad ši knyga yra mano namų bibliotekėlėje, nutariau nebeatidėlioti ir pagaliau ją perskaityti. Be to, mėgstu dažnai kaitalioti knygų žanrus, tad “Krikštatėvis“ pasirodė puiki knyga skaitymo paįvairinimui.

1969 m. išleistas romanas “Krikštatėvis“, pasakojęs apie vienos mafijos šeimos, Korleonių, veiksmus siekiant išlaikyti ir didinti savo įtaką Niujorke, iškart tapo bestseleriu, ir viena žinomiausių istorijų pasaulyje apskritai. 1972 m. pagal romaną buvo pastatytas to paties pavadinimo filmas, kurį režisavo Frensis Fordas Kopola. Jis buvo toks pat sėkmingas kaip ir knyga, tad po pirmosios dalies sekė dar dvi dalys, kurios susilaukė panašios sėkmės.

Aš pats iki dabar nebuvau nei skaitęs Mario Puzo knygų apie mafiją, nei matęs pagal jo kūrinius sukurtų filmų. Atsimenu tik kažkada vaikystėje protarpiais matyto filmo ištrauką, kurioje labiausiai užsifiksavo ir į atmintį įsirėžė vaizdas su lovoje randama nupjauta arklio galva. Džiugu, kad pagaliau galiu susieti šį pavienį prisiminimų epizodą su kūriniu. Tai būtent ir buvo epizodas iš “Krikštatėvio“, toks subtilus mafijozų įkalbinėjimo pavyzdys.

Knyga skaitėsi labai lengvai ir greitai, vienas įvykis gynė kitą, o sukurta atmosfera taip įtraukė, kad nejučia net ėmiau simpatizuoti Korleonių šeimos vadui Vitui. Bet tada pradėjo gimti tokios prieštaringos mintys! Juk tai knyga apie mafiją, jų nesiskaitymą su kitais žmonėmis siekiant savų tikslų, jų įsivaizdavimą, kad yra nebaudžiami ir gali elgtis pagal savo kuriamus įstatymus. Įdomu, kiek smulkių chuliganėlių ar kiek didesnių banditų įkvėpė tokios knygos ir filmai apie mafiją?

-Aš jį įtikinsiu, – tarė Vitas Korleonė

Ateityje ši frazė išgarsės. Ji taps įspėjančiu barškuolės uodegos pakrutinimu prieš suduodant mirtiną smūgį. Kai pasidaręs Donu jis kviesdavo priešininkus sėsti prie stalo ir išklausyti argumentų, jie suprasdavo, kad tai paskutinė galimybė išspręsti reikalą be kraujo praliejimo ir žmogžudysčių.

Autorius: Mario Puzo

Knyga: Krikštatėvis, 423 p.

Leidykla: Alma littera, 2009 m.

Reklama

J. K. Rowling – Netikėta vakansija

J. K. Rowling vardas tikriausiai visada bus siejamas su kultine Hario Poterio serija, nesvarbu, kokias knygas rašytoja berašytų. Tikriausiai ir leidėjams žymiai palengvinamas knygos populiarinimo darbas, juk visada gali pasikinkęs Hario Poterio šlovę nujoti į šviesų rytojų ir didelius tiražus. Todėl tikrai teisūs buvo tie žinovai, kurie prognozavo, kad pirmoji rašytojos knyga suaugusiems taps bestseleriu. Dideliu orakulu ir nereikėjo būti, juk visiems tikrai norisi paskaityti, ką rašytoja gali pasiūlyti suaugusiems.

Tiesą sakant, knyga tokia sukrečianti. Tikrai čia jokio magiškojo Hario Poterio nebus nė užuominos, o burtininkus, burtų lazdeles ir magiją rašytoja pakeičia suteneriais, cigaretėmis, patyčiomis ir socialinėmis problemomis. Knygoje pasakojama apie gyvenimą mažame tipiniame miestelyje. Netikėtai mirus miesto tarybos nariui, reikia užpildyti atsiradusią laisvą vietą, tad įvairaus plauko veikėjai bando užimti šią vakansiją. Tačiau toji “rinkiminė kampanija“ tėra tik tarp kitko. Daugiausiai dėmesio skiriama gilinantis į maištaujančių paauglių pasaulį, jų santykius su suaugusiais, trapius ryšius su tėvais.

Knygą skaityti buvo sunku dėl joje plėtojamų temų, į paviršių iškeliamų bendruomenės bei atskirų žmonių ydų. Autorė puikiai sukūrė depresinę kūrinio atmosferą, kurios, deja, nepraskaidrina net mažiausia vilties prošvaistė. O pabaiga išvis pribaigia.

Autorius: J. K. Rowling

Knyga: Netikėta vakansija, 488 p.

Leidykla: Alma littera, 2013 m.

Knygų storėjimas (01)

Rašant paskutinį įrašą kilo mintis palyginti naujų ir senesnių leidimų apimtis ir padaryti nedidelį knygų apimties grafikėlį. Nepulsiu tikrinti kiekvienos naujai išleidžiamos knygos, tiesiog įtrauksiu tas, kurios patrauks dėmesį. Pirmasis pavyzdys – George R.R. Martino knyga Tafo klajonės. Tikrai vertas paminėjimo pavyzdys, kadangi per 19 metų knyga sustorėjo beveik dvigubai.

 

George R. R. Martin – Tafo klajonės

Kol užkietėję Martino gerbėjai laukia nesulaukia paskutiniosios Ledo ir Ugnies giesmės dalies, Alma littera bando kiek apraminti skaitytojus ir atitolinti galimą jų streiką leisdama senesnius George R.R. Martino kūrinius. Vienas iš tokių – Tafo klajonės, pirmą kartą į lietuvių kalbą išleistas dar 1998 m., tuo pasirūpino leidykla Eridanas (PFAF serija). Deja, apie šį ankstesnį leidimą nieko nežinojau, gėda. Užtat labai šauniai galima palyginti, kaip infliavosi nauja spauda. Per 19 metų nuo pirmojo leidimo, knyga išsipūtė nuo 206 puslapių iki 400. Beveik 100 % infliacija, nieko sau. Čia gal šiuolaikiniai skaitytojai smulkesnių raidžių neįžiūri? O dabar truputį apie pačią knygą.

Pagrindinis knygos veikėjas Hevilandas Tafas buvo paprastas prekeivis, savo aplūžusiu žvaigždėlaiviu “Rinktinių prekių mažomis kainomis gausybės ragas“ gabendavęs prekes po galaktiką. Tačiau vieną dieną jam į rankas papuolė seniai prarastas ir jau mitiniu tapęs didžiulis Ekologinės Inžinerijos Korpuso laivas sėjikas “Arka“. Tai buvo karinis laivas, kuriame buvo saugoma visų organizmų genetinė informacija ir kuris galėjo klonuoti bet kokią gyvybės formą. Tačiau taip pat šis laivas galėjo nušluoti planetose veikiančias ekosistemas užleisdamas įvairiausias ligas. Puikus įrankis tiek geriems, tiek blogiems tikslams pasiekti.

Taigi tapęs “Arkos“ savininku, Tafas meta savo prekeivio amatą, imasi ekologinės inžinerijos ir pradeda savo keliones po galaktiką. O klientūros Tafui netrūko: vienoje planetoje dėl nesustabdomai besidauginančios žmonių populiacijos gresia badas, kitoje tarp įvairių politinių frakcijų vyksta pramoginės žvėrių kautynės, todėl reikia stiprių kovinių monstrų ir panašiai. Tik kyla klausimas, ar vykdydamas savo ekologinės inžinerijos eksperimentus Tafas išlaikys sveiką protą ir neims savo “Arkos“ naudoti ne tokiems geriems darbeliams, o jo eksperimentai nepadarys dar daugiau žalos ekosistemoms.

Valdžia demoralizuoja, o absoliuti valdžia demoralizuoja absoliučiai.

Pati istorija ir pasakojimo maniera prikausto. Puikus subtilus humoras. Ponas Martinas tikrai turi talentą nepaleisti skaitytojo iki paskutinio puslapio. Norėjosi, kad knyga būtų net ilgesnė, daugiau klajonių. O gal čia kaip aukštos klasės restorane – turi pasikelti nuo stalo vis dar šiek tiek alkanas?

Aš gimiau žmogumi ir ilgus metus gyvenau žmogaus gyvenimą. Paskui suradau “Arką“ ir lioviausi būti žmogumi. Galia mano rankose pranoksta daugelio žmonijos garbintų dievų galią. Esu pajėgus atimti gyvybę kiekvienam sutiktam žmogui. Kiekvieną planetą, prie kurios stabteliu, galiu nusiaubti arba perdirbti, jei tik noriu. Aš esu Viešpats Dievas ar bent labai panašus į Jį, panašesnio nė vienam jūsų neteko ir neteks sutikti.

Autorius: George R. R. Martin

Knyga: Tafo klajonės, 400 p.

Leidykla: Alma littera, 2017 m.

Graham Swift – Į dienos šviesą

Namų bibliotekos lentynoje ši knyga jau ilgai mane kvietė. Kartais renkantis naują auką, ir žvilgsniu slenkant knygų nugarėlėmis, šita rusvai balkšvai pilka knyga rėkte rėkdavo, kad paimčiau ją. Bet vis neimdavau. Galų gale išsitraukiau ir šią knygą, bet neturėdamas didelio noro jos įveikti, tiesiog šiaip, pavartyti, pasklaidyti tenorėdamas. Varčiau, sklaidžiau, galų gale atverčiau jau 80-tą puslapį, o jau čia beveik ir trečdalis. Negi mesi viską ir dėsi atgal lentynon, iki kito karto? Reikia baigti.  [Skaityti toliau]

Ray Bradbury – Marso kronikos

Knygos anotacijoje teigiama, kad Ray Bradbury kredo – “paversti paprastus dalykus stebuklingais, o stebuklingus – paprastais“. Ir tai tikrai puikiai apibūdina šią knygą. Skaitant apsakymus arba, kaip pats autorius teigia, “fantastines pasakėčias“, visą laiką nedingsta tvinpyksiška atmosfera.

Retai kada užtiksi poetišką mokslinės fantastikos knygą. “Marso kronikos“ būtent tokia ir yra. Rašytojas koncentruojasi į skirtingų (o gal visiškai panašių?) kultūrų sandūrą, nuošaly palikdamas technologinius dalykus. Gal ir gerai, nes 1977 m. parašyta knyga savo technologinėmis įžvalgomis galėjo smarkiai prašauti ir šiais laikais atrodytų keistai, jei ne juokingai. [Skaityti toliau]