Herodotas – Žmonės ir žygiai

Herodotas laikomas pirmuoju pasaulio istoriku, gyvenusiu V a. prieš mūsų erą. Jis aprašė įvairius konfliktus tarp graikų ir persų, aprašinėjo savo laikmečio bei praeities žmonių gyvenimo ypatumus. Trūkdamas žinių apie persų praeitį, keliavo po Persiją ir aplankė Egiptą, Babiloną, Mesopotamiją. Herodoto istorijų rinkinys vadinamas tiesiog “Istorija“. Tad skaitydamas šią 2018 m. Vilniaus knygų mugės bukinistų kampelyje įsigytą knygą svarsčiau, ar tai kažkoks atskiras Herodoto veikalas, ar tiesiog ištrauka (demo versija) iš didžiosios “Istorijos“. Esu linkęs tikėti pastarąja versija.

Savo laikais Herodotas buvo gerbiamas ir pripažintas asmuo. Žmonės gerbė jo istoriko veiklą, kuri tais laikais buvo visiška naujiena. Herodotas bičiuliavosi su Sofokliu, Perikliu. Tikra Antikos įžymybė.

Kai kurios Herodoto istorijos nėra tikslios, kai kurios ir gana smarkiai prasilenkia su realybe, tačiau, kaip sakė pats istorikas, jis pats nieko neišsigalvojo, o aprašė tai, kas jam pačiam buvo pasakojama. Nemažai jo istorijų patvirtino ir vėliau atlikti archeologiniai tyrinėjimai. Net ir šiais laikais jo istorijos yra laikomos pirminiu ir bene vieninteliu patikimu šaltiniu nagrinėjant Graikijos ir Persijos regiono istoriją.

Babiloniečiai turi ir kitą išmintingą paprotį: ligonius jie išneša į turgaus aikštę. Mat, jie neturi gydytojų. Praeiviai, priėję prie ligonio, teiraujasi apie ligą ir, jeigu kuris pats sirgo tokia liga ar matė sergant, pataria ir paragina daryti tai, ką jis pats darydamas išgijo arba matė, kad nuo to kitas išgijo. Tylomis praeiti pro ligonį, nepaklausus, kokia liga jis serga, draudžiama.

—

Kai Darėjas ruošėsi į žygį prieš skitus, vienas persas – Oiobazas – prašė jį, kad iš trijų jo sūnų, turinčių eiti į karą, vieną paliktų. Šis atsakė, kad jam kaip draugui ir nedaug prašančiam paliksiąs visus sūnus. Oiobazas labai apsidžiaugė, tikėdamasis, kad visi jo sūnūs bus atleisti nuo žygio. O karalius įsakė tarnams nužudyti visus Oiobazo sūnus. Taip, jo nužudyti, jie ten liko.

—

Autorius: Herodotas

Knyga: Žmonės ir žygiai, 190 psl.

Leidykla: Vaga, 1974 m.

Vergilijus – Eneida

Vergilijus, Vikipedija

Eneidą į rankas ėmiau šventai įsitikinęs, kad tai viena iš 1001 sąrašo knygų. Tik gerai įpusėjęs pastebėjau, kad tame sąraše jos nėra. Ką gi, apsišoviau, bet visiškai nesigrauždamas ir nesigailėdamas skaičiau toliau. Pirmas dalykas, kuris krenta į akį tik paėmus šią knygą – hegzametras. O hegzametro aš vengiu kaip musė dichlofoso, tačiau knygą vis dėlto pradėjau (nepamirškit, kad vis dar galvojau, kad ji iš To Sąrašo, tad anksčiau ar vėliau būtų reikėję šią knygą paimti).

Iš pradžių skaičiau baikščiai, nusiteikęs ilgam ir varginančiam maratonui. Na bet ką jūs manot? Skaitėsi netikėtai lengvai, bandymas “įkabinti“ hagzametrą neblaškė pasakojimo linijos suvokimui.