Knygų storėjimas (05)

Šįkart knygų storėjimo rubrikoje ne toks jau didelis pokytis – vos 16 procentų prieaugis.

Joshua Slocum – Vienas su burėmis aplink pasaulį

Šįkart pas mane rankose atsidūrė žmogaus, kuris pirmasis apiplaukė Žemę visiškai vienas, autobiografinis pasakojimas. Be jokių autopilotų, GPS, interneto ar kitų šiuolaikinių pribumbasų, naudodamasis tik laikrodžiu, sekstantu, savo galva ir plaukdamas savo paties rekonstruotu burlaiviu, Joshua Slocum’as sugebėjo apiplaukti aplink pasaulį, pabėgti nuo piratų, atremti plėšikaujančius indėnus, įveikti audras ir štilius, aprašyti savo kelionę nuostabioje knygoje ir taip tūkstančius žmonių pasaulyje, tarp jų ir mane, užkrėsti buriavimo romantika.

James Joyce – Dubliniečiai

James Joyce visada įsivaizdavau kaip tos aukščiausiosios lygos rašytoją, skaitymo snobizmo viršūnę, bene žymiausiojo XX a. romano “Ulisas“, kurio visi taip paniškai bijo, autorių. Knygyne nedrąsiai pavartydavau “Ulisą“ ir vis padėdavau atgal – dar ne dabar, Audriuk, dar paauk truputėlį, paskaityk dar ką nors lengvesnio, o po metelių, dviejų ar dešimties, gal tada… Na paėmiau aš Joyco “Dubliniečius“, apsakymų rinkinuką apie tipinius Airijos gyventojus. Šis rinkinys pristatomas kaip rašytojo kūrybinio kelio pradžia. Gal ir pats tas pirmam susipažinimui su Tuo Rašytoju…

Rory Stewart – Pelkynės princas

Karts nuo karto per žinias išgirstame pranešimus apie Irake sproginėjančias bombas ar savižudžių sprogdintojų išpuolius. Iš mūsų civilizuoto krašto žiūrint, artimieji rytai atrodo lyg kažkokia barbarų buveinė. Ir tada suima nuostaba, kaip ta teritorija tarp Tigro ir Eufrato upių, buvusi civilizacijos ir kultūros lopšiu, galėjo taip degraduoti. “Pelkynės princas“ neatsako į šį klausimą (ir nesitikėjau), tačiau leidžia susipažinti su ta terpe ir atmosfera, kurioje turėjo dirbti sąjungininkai po Sadamo Huseino nuvertimo, bandant atkurti civilizuotą valstybę ir atstatyti griuvėsius.

Pete Earley — Draugas Ž.

Ar žinojote, kad Branduolinė Žiema (hipotetinis apokaliptinis scenarijus, kuomet po itin gausių branduolinių sprogimų dėl atmosferoje susikaupusių dulkių kardinaliai atšaltų klimatas) yra KGB išgalvota pasaka, siekiant išgąsdinti Vakarų pasaulį ir atgrasyti nuo raketų Pershing dislokavimo Europoje? Bent jau taip teigia pagrindinis knygos herojus buvęs Rusijos šnipas Sergejus Tretjakovas. Deja, Peršingai buvo dislokuoti, tačiau branduolinės žiemos mitas vis dar plačiai paplitęs ir priimamas kaip neginčijamas faktas. 

Charles Dickens – Pasakojimas apie du miestus

Autorius: Charles Dickens

Knyga: Pasakojimas apie du miestus, 512 p.

Leidykla: Baltos lankos, 2013 m.

Vertė: Vytautas Petrukaitis

Asmeninis įvertinimas: 4/5

—

“Misteris Straiveris pečiais skynėsi kelią justicijoje kaip koks didžiulis garlaivis, raižantis drumstus vandenis, tempdamas iš paskos savo parankųjį draugą it kokį paskuigalyje pririštą laiviūkštį. Laivelį, kuriam daroma šitokia malonė, be perstojo užlieja bangos, jis ištisai būna paniręs po vandeniu – taip ir Sidnis retai išnirdavo į paviršių. Tačiau kitaip jis negalėjo gyventi: jis buvo silpnavalis, o žalingi įpročiai, deja, buvo kur kas stipresni už gėdos jausmą ir kilnius potraukius; jis galvojo apie tai, kaip išsivaduoti iš tos liūto šakalo padėties, ne daugiau nei tikras šakalas svajoja iškilti iki liūto.“

—

Prieš imdamas knygą į rankas šiek tiek prisibijojau klasikinio dikensiško pasakojimo. Ir nors knygą skaičiau ilgai, negaliu sakyti, kad kankinausi. Aišku vietomis tekstas nebuvo lengvai skaitomas, tačiau smarkiai nevargino. Galbūt dėl to, kad iš anksto buvau tam nusiteikęs.

Knygoje pasakojama apie tai, kaip Didžioji Prancūzijos revoliucija šluoja viską, kas pasitaiko pakeliui. Minios (ne)valdoma revoliucija, nukreipta prieš aristokratų luomą, paliečia ir pagrindinius knygos veikėjus. Galbūt būtų ir nepalietusi, jei patys veikėjai iš saugaus ir ramaus Londono nebūtų sugūžėję į į revoliucijos apimtą Paryžių. Dikensas metė savo vargšus veikėjus į patį įvykių sūkurį Paryžiuje ir taip gan patogiai galėjo plėtoti savo ištikimybės, pasiaukojimo ir meilės temas.

Viršelyje pavaizduota giljotina tėra mažytė užuomina, ko reikėtų laukti skaitytojams.

Dar vienas pastebėjimas. Kodėl neleidžiama daugiau tokio formato knygų? Plonais viršeliais, patogiai smulkiu šriftu, ne per dideliais tarpais tarp eilučių… Knygynuose ši knygą kainuoja apie 12 Lt, knygų mugėje ją pirkau už 10 Lt. Tai maždaug 3 kartus pigiau už šiuo metu dažniausiai leidžiamas knygas kietais viršeliais su absurdiškai juokingais šriftų ir tarpų tarp eilučių dydžiais. Gerai tai, kad Baltos lankos išleido visą seriją tokio formato klasikinių knygų, tik įdomu, kodėl jų visų kaina knygynuose vienoda, nors apimtimi kai kurios 2-3 kartus didesnės už kitas. Kad ir kaip būtų, dedu didelį pliusą Baltoms lankoms už pigių bet gana kokybiškai išleistų knygų seriją.

Haruki Murakami – Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą

Autorius: Haruki Murakami 

Knyga: Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą, 192  p.

Leidykla: Baltos lankos, 2012 m.

Vertė: Jurgita Polonskaitė (iš japonų k.)

Asmeninis įvertinimas: 5/5

Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Tikrai rekomenduočiau tam, kas yra nubėgęs bent 10 km

—

Iš karto sakau, kad knygą vertinau ne kaip grožinės literatūros kūrinį, o kaip memuarus. O kadangi man patiko šis Murakamio pasakojimas apie bėgimą ir rašymą, todėl skyriau maksimalų balą.

Vos tik ši knyga pasirodė knygynuose, iškart norėjau ją įsigyti, tačiau vis atbaidydavo kaina. Kaskart užsukęs į kokią knygų parduotuvę vis pasklaidydavau, perskaitydavau kelis puslapius. Atsimenu, prieš bėgant pernai metų Vilniaus maratoną, kaip tik atsiverčiau Murakamio pasakojimą apie tai, kaip jis bėgo ultramaratoną, kaip tik tą vietą, kurioje jis pasakoja, kaip bėgdamas vis kartoja mantrą, jog tėra tik mašina, o ne žmogus. Įsivaizduoju, kokia keista ši teksto vieta turėtų būti ne bėgikui. Nors Murakamis labai vaizdžiai ir įtaigiai pasakoja apie bėgimo metu patiriamus įspūdžius, tačiau tik po kelių dienų pats bėgdamas savo pirmuosius gyvenime 42,195 km supratau, ką Murakamis turėjo galvoje. Keistas jausmas, kai trisdešimtajame kilometre vis dar bandai palaikyti orumo ir savigarbos negriaunantį bėgimo tempą, o abiejų kojų šlaunų raumenys sutraukti, be proto norisi burnon įsimesti ko nors saldaus, o tave lenkia kaulus barškinantys senukai [asmeninė tinklaraščio autoriaus patirtis]. Gal pasakysiu kiek banalokai, bet to nepatyrę žmonės tikriausiai ne  visiškai supras ir pačią knygą.

Kai kas perskaitę šią Murakamio knygą gali pavadinti jį arogantišku. O kodėl gi ne? Aš taip pat savimi didžiuočiausi, jei turėčiau ryžto per mėnesį nubėgti vidutiniškai 350 km. Skaitydamas šią knygą dar geriau susipažinau su Murakamiu, mano ir taip mėgstamu rašytoju. Ir dabar žinau, kad mus sieja ne vien jo kūriniai, bet ir tas bėgikų savitarpio supratimo ir pagarbos jausmas.

Tai įdomi ir įtaigiai parašyta knyga apie bėgimą, triatloną ir kūrybą. Rekomenduoju.

P.S. Pavasaris prasidėjo, tuoj bus galima atidaryti šiltąjį bėgimo sezoną.

 

Haruki Murakami – Kafka pakrantėje

Autorius: Haruki Murakami 

Knyga: Kafka pakrantėje, 518 p.

Leidykla:  Baltos lankos, 2007 m.

Vertė: Ieva Stasiūnaitė

Asmeninis įvertinimas: 4/5

Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Taip

“Galbūt dauguma žmonių pasaulyje nemėgina būti laisvi, Kafka. Jie tik mano tokie esantys. Viskas yra iliuzija. Jei žmonės išties būtų laisvi, dauguma jų atsidurtų keblioje padėtyje. Įsidėmėk tai. Žmonėms labiau patinka nebūti laisviems.“

—

“Jis susidėjo visus savo ginklus,- du peilius, ledo kirtiklį, plaktuką ir virvę,- ant svetainės stalo. Šalia jų jis pasidėjo prožektorių, tuomet atsisėdo prie akmens ir ėmė jį trinti.

– Jėzau,- pasakė Hošino akmeniui.- Plaktuku ir peiliu kovoti su kažkuo, ko netgi nepažįstu? O viskam komanduoja juodas kaimynų katinas? Koks čia, po galais, sandėris?

Akmuo, savaime suprantama, susilaikė nuo komentarų.“

—

“Dievas esti tik žmonių galvose. Ypač Japonijoje jis visada buvo labai lanksti sąvoka. Pažiūrėkite, kas nutiko po karo. Duglas Makarturas įsakė dieviškajam imperatoriui liautis vaidinus Dievą, ir šis tai padarė, pasakydamas kalbą, kurios metu teigė esantis paprastas žmogus. Taigi po 1946 metų jis nustojo būti Dievu. Štai kokie tie japonų dievai – juos galima truputį patobulinti ir pakeisti. Kažkoks pigią pypkę čiaukšnojantis amerikietis duoda įsakymą, ir viskas presto pasikeičia – Dievas daugiau ne Dievas. Labai šiuolaikiška. Jei manysite, kad Dievas yra, jis ir bus. Jei ne, jis neegzistuos.“

—

Taigi, dar vienas projektėlio 1001 knyga kūrinys.

Su Murakamiu “draugauju“ jau seniai. Nors nesu fantastinės literatūros fanas, šio rašytojo knygos turi kažką tokio, kas sugeba taip prikaustyti, kad tiesiog neįmanoma atsiplėšti nuo skaitymo, net jei ant galvos kaupiasi vis daugiau neatidėliotinų darbų. Skaitydamas pasineri į visiškai kitokį pasaulį, kuris iš pirmo žvilgsnio yra visai normalus, tačiau rašytojas lyg niekur nieko stukteli skaitytojui per galvą (bent aš taip jaučiuosi) kokiu nors absurdiškai netikėtu sprendiniu. Kafka pakrantėje – ne išimtis. Čia veikėjai (ne visi) kalbasi su katinais, pasirodo keisti personažai, tokie kaip Džonis Vokeris (Johnnie Walker) ar KFC tinklo įkūrėjas pulkininkas Sandersas. Atrodo, Murakamis tiesiog mėgaujasi taip stuksendamas skaitytojo sąmonę, o pačiam skaitytojui nelieka nieko kito, kaip tik leistis į kelionę po tą keistą murakamišką pasaulį.

Pagrindinis knygos veikėjas – penkiolikmetis Kafka Tamura. Jis pabėga iš namų Tokijuje, kuriuose gyveno su tėvu skulptoriumi. Vienas iš Kafkos tikslų – rasti nuo ketverių metų nematytą savo motiną ir seserį. Taip prasideda istorija, kurioje daugiau klausimų nei atsakymų, o artėjant knygos pabaigai nelabai kas ir paaiškėja. Visa knyga yra tarsi Edipo mito variacija, vykstanti tipiškame Murakamio pasaulyje.

Nežinau, kodėl būtent ši knyga pateko į 1001 knygos sąrašą. Aišku, jame yra ir Prisukamo paukščio kronikos, ir Mylimoji Sputnik (dar neskaityta), tačiau manau, kad tiek Norvegų giria, tiek Dansu Dansu Dansu ar Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas yra sąrašo vertos knygos. Šiaip ar taip, tikrai nesigailiu perskaitęs šią knygą. Padėjus Kafką pakrantėje į lentyną reikia skirti dar šiek tiek laiko viskam suvirškinti ir tarsi pabusti iš to keisto sapno su kalbančiomis katėmis.