biografijos

Ignotas Domeika – Mano kelionės II tomas

Prieš kurį laiką perskaičiau žymaus lietuvio Ignoto Domeikos atsiminimų pirmąją dalį, po to iškart ėmiau skaityti ir antrąjį jo atsiminimų knygos tomą. Taigi, dabar atėjo laikas ir antram įrašui.

Pirmame atsiminimų tome I.Domeika aprašo savo kelią nuo Lietuvos iki Čilės. O šiame tome I.Domeika jau pasakoja apie savo gyvenimą ir keliones po Čilę. Savo kelionėse po šį tolimą mums kraštą I.Domeika aprašo savo įspūdžius apie Čilės gamtą, geologines ypatybes, kasyklas, naudingųjų iškasenų gavybos procesus, vietinių gyventojų būdo bruožus ir papročius. Kadangi pats tuose kraštuose niekada nebuvau ir kažin ar kada nors pavyks ten nukeliauti, buvo nepaprastai įdomu skaityti apie visus tuos įspūdžius, kuriuos I.Domeika patyrė. Be to, reikia pripažinti, kad, būdamas geologas, I.Domeika tikrai turėjo rašytojo gyslelę ir buvo gerai įvaldęs pasakojimo meną, nes skaityti jo tekstus buvo labai įdomu.

Žinia, gyvename pasipūtimo, išpuikimo ir valdžios idėjos sukasdieniškėjimo laikais, kiekvienas kareivis savo kuprinėje nešiojasi maršalo lazdą, kiekvienas rašeiva taikosi į nemirtingumą, kiekvienas tarnautojas, kontoros darbuotojas žvilgčioja į ministro portfelį, į rūmus ir niekina pareigas, kurias eina.

Artimiausia žmogžudystės kaimynė yra bausmė ir, nelaimei, iki jos ne visada veda atgailos kelias.

Mane ypač nustebino epizodas, kuriame I.Domeika aprašo vietinių Čilės moterų vaikų prižiūrėjimo tradicijas. Skaitydamas bandžiau susidaryti vaizdą, kai kūdikiai kabinami ant sienos lyg paveikslėliai:

Čia nėra lopšių. Vietoje lopšio, kol kūdikis dar nepradėjo vaikščioti, motina naudoja mažą, vaiko ilgio lentelę, kuri kartais būna apvyniota šiaudais. Ant tos lentelės rėksmingą vaikutį suvysto ir pririša prie jos vilnone pala, tačiau taip, kad jo kojelės ir rankutės liktų laisvos. Kai namų ruoša ar koks vyro paliepimas neleidžia jai užsiimti vaiku, lentelę su pririštu prie jos kūdikiu motina beveik statmenai pastato ant žemės ir atremia į sieną arba pakabina ant jos lyg paveikslėlį ir pernelyg nesirūpina nei jo riksmu, nei ašarojimu. Kai išsirengia į kelionę, lentelę su kūdikiu pasikabina ant nugaros, o prie lentelės pritvirtintą virvutę užsiriša ant kaktos, taigi vaiko galva visada būna atgręžta atgal, į priešingą pusę nei eina motina.

Autorius: Ignotas Domeika

Knyga: Mano kelionės II tomas, 513 p.

Leidykla: Margi raštai, 2008 m.

Reklama

Ignotas Domeika – Mano kelionės 1

Tūlas lietuvis, paklaustas, kas toks Ignotas Domeika, tik pagūžčiotų pečiais. “Mažu astronauts, kur Marse nusileido“,- paporintų “Klausimėlio“ respondentas. Man pasisekė, kad apie šitą didų žmogų man papasakojo geografijos mokytoja gal 9 ar 10 klasėj. O vieną vakarą, leisdamas savo nusistatytą fondą knygoms, užmačiau Ignoto Domeikos atsiminimus. Aišku, į krepšelį įmetus ir tą atsiminimų knygą, fondas tapo deficitinis, bet, žmonelės paskatintas, leidau sau paišlaidaut.

Tad kas tas Ignotas Domeika? 1802 m. gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje, lietuvių bajorų šeimoje, kalbėjęs ir rašęs lenkiškai. Skaitant knygą, kartais jaučiasi labai slidi riba tarp lietuvių ir lenkų. Ir pats Domeika, nors save laiko lietuviu, dažnai sako “mes, lenkai,…“. Matyt tais laikais abi tautos taip smarkiai giminiavosi, kad net tautinė savimonė neturėjo labai ryškių ribų. Jis studijavo Vilniaus universitete, priklausė filomatų ir filaretų draugijoms, itin artimai draugavo su Adomu Mickevičium. Dalyvavo 1831 m. sukilime. [Skaityti toliau]

Albrecht Wacker – Jėgerio taikiklyje

Iš prigimties būdamas taikus žmogus, knygų apie karą nelabai mėgstu. Nebent tai būtų istorinė knyga, kurioje visos karo negerovės nuasmeninamos ir belieka tik sekti, kaip rutuliojosi įvykiai istorinėj perspektyvoj. Mat sunku man skaityti knygą, kurioje aprašomi akyse žūstantys žmonės ir suprasti, kad tai ne jokia autoriaus fantazija (G.R.R.Martino knygose herojai dalgiu šienaujami ir nieko), o tikras gyvenimas. Na bet šįkart nustūmiau savo išankstinį nusistatymą į šoną ir į rankas paėmiau knygą apie Vermachto snaiperio kasdienybę Antrojo Pasaulinio karo rytų fronte.

Josefas “Zepas“ Alerbergeris į frontą pateko aštuoniolikos metų. Jo kartos jaunimas, propagandos praplautomis galvelėmis, drąsiai ir optimistiškai žengė į frontą lyg į kokį smagų nuotykį, tačiau jau pirmomis dienomis susidūręs su karo baisumais suprato, kur papuolė.
[Skaityti toliau]

Giedrė Jankevičiūtė – Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis

Toliau kaišau savo Lietuvos istorijos spragas. Šįkart vieno interneto knygyno išpardavimo metu nužiūrėjau kelias knygas, o viena iš jų buvo apie Lietuvos diplomatą Kazį Lozoraitį. Savo gėdai turiu pripažinti, kad apie šį diplomatą nežinojau visiškai nieko, tik pavardė buvo girdėta. Taigi, nutariau atsikratyti šio gėdos jausmo ir praplėsti akiratį.

Knyga sudalinta į dvi dalis. Pirmoje dalyje kalbinamas pats Kazys Lozoraitis, jis pasakoja apie savo jaunystę, gyvenimą diplomato šeimoje Italijoje, politinę tarpukario ir pokario virtuvę. Šioje dalyje labiau aprašoma tuometinė aplinka, privengiant asmeniškumų. Antroje dalyje knygos sudarytojai kalbina Kazį Lozoraitį pažinojusius asmenis. Šioje dalyje labiau lendama į Kazio Lozoraičio asmenybę, aprašomos jo būdo savybės.

Knygoje labai daug nuotraukų. Įdomu pažiūrėti, kaip atrodė tuometiniai Lietuvą atstovaujantys diplomatai. Tokie aukšti, pasitempę, elegantiški. [Skaityti toliau]

Joshua Slocum – Vienas su burėmis aplink pasaulį

Šįkart pas mane rankose atsidūrė žmogaus, kuris pirmasis apiplaukė Žemę visiškai vienas, autobiografinis pasakojimas. Be jokių autopilotų, GPS, interneto ar kitų šiuolaikinių pribumbasų, naudodamasis tik laikrodžiu, sekstantu, savo galva ir plaukdamas savo paties rekonstruotu burlaiviu, Joshua Slocum’as sugebėjo apiplaukti aplink pasaulį, pabėgti nuo piratų, atremti plėšikaujančius indėnus, įveikti audras ir štilius, aprašyti savo kelionę nuostabioje knygoje ir taip tūkstančius žmonių pasaulyje, tarp jų ir mane, užkrėsti buriavimo romantika. [Skaityti toliau]

Toras Hejerdalas – “Kon-Tikiu“ per vandenyną

t-hejerdalas-_kon-tikiu_per_vandenynaAkimis slinkdamas namų bibliotekos knygų nugarėlėmis ieškojau ko nors “pagraužti“, kol galų gale, po keliolikos minučių vartymo, sklaidymo ir atgal dedamų knygų užtikau tai, kas patraukė dėmesį – keliautojo Toro Hejerdalo atsiminimų knygą apie jo kelionę per Ramųjį vandenyną. Apie jo kelionę buvau girdėjęs tik tiek, kad kažkoks norvegas plaustu perplaukė Ramųjį vandenyną, tačiau nei laikotarpis, nei maršrutas ar įgulos sudėtis man buvo nežinomi. Atėjo laikas praplėsti akiratį. [Skaityti toliau]

Napoleono armijos seržanto Burgonės atsiminimai

napoleono_armijos_serzanto779_z1

1812 m. rugsėjo 14 d. didžiulė prancūzų kariuomenė, pražygiavusi nusiaubtus Rusijos laukus, įžengė į Maskvą ir Napoleonas tikėjosi Rusijos carą Aleksandrą I priversti kapituliuoti. Tačiau pastarasis tai padaryti atsisakė, o prancūzai ištuštėjusioje Maskvoje nepasiliko. Įdomus sprendimas – su tokia jėga ir fanfarom atžygiuoji iki pat Maskvos, be pasipriešinimo užimi šį miestą, o tada pamoji skrybėle ir keliauji atgal Prancūzijon. Nebloga rudeninė ekskursija, kurią sugadino itin ankstyva ir beprotiškai šalta žiema, užklupusi besitraukiančią prancūzų kariuomenę. [Skaityti toliau]

Regimantas Dima – Vilniaus plovas

vilniaus-plovas-1Šį plovą buvau nusižiūrėjęs jau senokai, beveik nuo jo pasirodymo knygynų lentynose. Iš pradžių žiūrėjau kiek įtarokai, tačiau knygynuose vis kilsteldavau šią knygą, pavartydavau, padvejodavau ir vėl padėdavau atgal į vietą. Paskui išgirdau interviu su autoriumi Laisvojoje bangoje. Suintrigavo. Apie naują wishlisto knygą informavau žmonelę, ir ganėtinai netikėtai Kalėdų rytą ploviukas atsirado po eglute.
(daugiau…)

Apie knygų vagis

Prie kavos

Kiek daugiausiai esate mokėję už knygą? 10 €? 30 €? O gal nepagailėjote ir 60 €? Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad yra ir tūkstančius kartų brangesnių knygų, saugomų retų knygų bibliotekose ar privačiose kolekcijose. Retas iš mūsų kada gali prisiliesti prie tokių knygų, o ką jau kalbėti apie tokių egzempliorių įsigijimą. Tačiau atsiranda tokių, kurie, nepaisydami galimybių, bet kokia kaina nori patenkinti poreikį knygoms. Šis įrašas ir yra apie tokius žmones, žymiausius istorijoje knygų vagis. [Skaityti toliau]

Adolfas Nezabitauskis – Jonas Basanavičius

Autorius: Adolfas Nezabitauskis

Knyga: Jonas Basanavičius, 508 p.

Leidykla: Vaga, 1990 m.

Asmeninis įvertinimas: 3/5

Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Ne

Ar skaityčiau antrą kartą? Taip

“Kuo didžiu yra mums pašvietęs dr. J. Basanavičius? Jei jo darbus ir kūrinius kas sulygintų su kitų tautų ar valstybių milžinų darbais ir kūriniais ir nusišieptų, tas būtų nebrendėlis. Jo archeologija, jo trakologija visaip yra svarstoma. Vieniems tai rimtas mokslas, vertas lietuvių vardo; kitiems su tais dalykais dar nesą ko mokslo pasauliui rodytis. Tegu sau, mums ne tai svarbu, ar jis pabaigtinai tarė kurį mokslo žodį; mums svarbu, kad jis to žodžio per visą savo amžių ieškojo.“ (J. Tumas Vaižgantas)

“…mintyse skrajoju savo nuskurdusioje tėvynėje, kurią tarytum pats Dievas ir žmonės užmiršę. Tokia tu nelaiminga, mylima Lietuva, palyginus tave su kitais kraštais. Ir ar kada teks tau visų bjaurybių nusikratyti ir laisvesnį gyvenimą įgyti? Aukščiau kultūroje pakilti…“ (dr. J. Basanavičius)

Kurį laiką skaitydamas knygą stebėjausi jos kalba, kadangi labai didelė dalis žodžių ar posakių parašyti jau ilgą laiką nebevartojamomis formomis. Vis pažiūrėdavau knygos išleidimo datą (1990 m.), kuri tikrai nėra labai sena, o keliais metais senesnių knygų leidimuose vartojama žymiai šiuolaikiškesnė kalba. Galiausiai supratau padaręs klaidą – nepažiūrėjau originalo išleidimo datos. A. Nezabitauskio biografinė apybraiža apie Joną Basanavičių išleista 1938 m., o mano turima knyga yra žymiai vėliau išleistas fotografuotinis leidimas. Taigi, o dabar šiek tiek apie pačią knygą.

Biografijos autorius išlaiko objektyvų ir dalykinį stilių, stengiasi paminėti kuo daugiau Jono Basanavičiaus gyvenimo faktų, tuometinės inteligentijos gyvenimo niuansų. Kadangi knyga parašyta daugiau nei prieš 70 metų, smarkiai jaučiama to laikotarpio įtaka knygos nuotaikai. Tai ypač aiškiai jaučiasi skaitant įvykių, susijusiu su lietuvių ir lenkų konfliktais, aprašymus (nors iš šiomis dienomis tų konfliktų ne ką mažiau).  Skaitant knygą teko praleisti kelis puslapius, nes tiesiog visiškai nesinorėjo skaityti žmonių vardų ir pavardžių vardinimo minint stambesnių sumų aukotojus Tautos Namų statyboms remti ar įvairių susirinkimų dalyvius. Tokias vietas tiesiog permesdavau akimis.

Prisipažinsiu, kad esu biografijų mėgėjas. Perskaitęs knygą apie J. Basanavičių pasijutau įkvėptas. Manau, kad ne man vienam, skaitant apie veiklių ir daug gyvenime pasiekusių žmonių kasdienį gyvenimą ir darbus, kyla noras nuveikti kažką tokio…

Pabaigai šis tas įdomesnio. 1874 – 1926 metais dr. Jonas Basanavičius parašė virš 300 straipsnių, knygų, atsiliepimų ir kitų kūrinių. Po savo raštais jis pasirašinėjo taip: Birsztonas; Bassionis; Dr. J. Bs.; B.; J. B.; J. Basanius; Bassianis; Basanavitius; J. Bassanovič; J. Basanavicze; Jonas Basanavyčius; Jonas Basanavitius; J. Basanaviczius; J. Birštonas; J. Sapalius; B.-S.; J. Birsztonas; Birsztonas; Dr. Birštonas; Iks; Ibis; J. B.; Jonas J. Birštonas; J. S-lius.