Eco

Umberto Eco – Pape Satàn aleppe. Takios visuomenės kronikos

Šioje knygoje sudėti Umberto Eco, rašytojo, medievisto, literatūros kritiko, semiotiko, esė, kurias jis rašė italų laikraščiui „L’Espresso“ nuo 1985 m. iki 2016 m. sausio. Straipsniuose nagrinėjamos temos stebina savo įvairove. U. Eco nagrinėja ir išreiškia savo nuomonę apie tokias sritis kaip Italijos politikos aktualijos, socialiniai tinklai, televizija, mobilieji telefonai, religija, knygos… Skaitydamas bet kurį rašytojo straipsnį apie bet kokią temą, tiesiog jauti iš teksto sklindančią neeilinę erudiciją ir tik spėk viską virškinti. Prisipažinsiu, bet man, kaip riboto protelio veikėjui, kartais sunku būna vytis U.Eco mintis, nors patys tekstai nėra itin sudėtingi ir suraizgyti.

Tvirtinti, kad kūrinys pasirodė ar nepasirodė tinkamą akimirką, nereiškia mokėti paaiškinti, kas yra toji tinkama akimirka. Tai – viena iš tų neišsprendžiamų problemų, kaip ir nuspėti, kur pirmadienį į jūros bangas įmestas pingpongo kamuoliukas bus trečiadienį.

[Skaityti toliau]

Reklama

Umberto Eco — Nr. 0

eco nr 0

Esame pratę prie itin intelektualių ir dažnai sunkiai menko protelio meškiukams įkandamų Umberto Eco romanų. Tačiau šis kūrinys-satyra yra kitoks. Tai konspiracijomis persmelktas trileris apie 1992-ųjų Italiją, vieno iš oligarchų bandymą prasimušti elitan parodant, kad gali leisti itin pavojingą ir kitų slaptus kėslus demaskuojantį laikraštį. Tiesiog pagąsdinimui. O kai visi bus įbauginti galimų atskleisti faktų, jis atsisakys savo laikraščio mainais į elito etiketę.

Taip pat šioje nedidelės apimties (visai nebūdingos Umberto Eco) knygoje viena iš vystomų siužeto linijų yra būtent sąmokslo teorija, turbūt ganėtinai plačiai paplitusi Italijoje: apie Benito Musolinio pabėgimą iš Italijos į Argentiną, o paskui kruopščiai planuotą jo grįžimą.

[Skaityti toliau]

Umberto Eco — Vakarykštės dienos sala

Ši Umberto Eco knyga nukelia į tuos laikus, kai žmonės dar tik pradeda keliones po eco vakarykstes dienos salatolimiausius pasaulio kraštus. Ar kada galvojot, kaip tais laikais žmonės orientuodavosi atvirose jūrose? Kaip nustatydavo savo buvimo vietos ilgumą ir platumą laikais, kai nebuvo GPS? Na taip, dėl platumos galbūt ir nekyla didelių problemų, juk visada į pagalbą ateina astroliabija. Tačiau kaip su ilguma? Į pagalbą tokiems neišmanėliams kaip aš ateina Eco, skyręs nemažą dalį knygos šiam klausimui. Tiesą sakant, supratau tikrai ne viską, tačiau skaityti buvo itin įdomu.

Knygoje daug filosofijos, mokslo (ypač geografijos) ir religijos nagrinėjimo. Ne visada pavyko išlaikyti Eco minčių greitį ir dinamiką, tačiau imdamas į rankas jo knygas to ir nesitikiu. Man labai patinka šio rašytojo tekstai — išsamūs, intelektualūs, sudominantys ir tiesiog paliekantys skaitytoją lengvai apšalusį.

Metų bedugnėje esu tik mažytė dalelė. Tas trumpas laiko tarpas neišskirs manęs iš to nieko, kuriuo vėl pavirsiu. Atėjau į pasaulį tik tam, kad užpildyčiau tuščią sceną. Mano vaidmuo buvo toks menkas, kad net jei būčiau likęs užkulisiuose, visi sakytų, jog komedija buvo puiki.

Įsivaizduodamas esąs lava Robertas seilėjosi kaip pasiutligės apsėstas šuo, mėgindamas sukelti vidurių burbėjimą, vos neišsiversdamas lauk. Jis nesutvertas būti magma, verčiau vėl virsti akmeniu.

Kita vertus, ką dar prieš kelis mėnesius aš pats žinojau apie Pietų Žemę? Būčiau pasakęs, kad tai — geografų eretikų išmonė, ir kas žino, aš kažkada šitose salose nesudegino kokio jų filosofo, gerkliniu balsu tvirtinusio, kad egzistuoja Monferatas ir Prancūzija. Bet štai dabar aš čia ir nori nenori privalau tikėti, kad yra Antipodai, o aš, priešingai kažkada išmintingiausių žmonių nuomonei, nevaikštau žemyn galva. Tiesiog šito pasaulio gyventojai užėmę paskuigalį, o mes — priešakį to paties laivo, kuriuo visi plaukiojame nieko vieni apie kitus nežinodami.

Autorius: Umberto Eco

Knyga: Vakarykštės dienos sala, 464 p.

Leidykla: Tyto alba, 1998 m.

Vertė: Inga Tuliševskaitė

Asmeninis įvertinimas: 5/5

Jean-Claude Carrière, Umberto Eco, Jean-Philippe de Tonnac – Nesitikėkite atsikratyti knygų

nesitikekite atsikratyti knygu“Niekas kitas taip neskatina interpretacijų, kaip nesąmonės.“ U. Eco

Ši knyga — tai dviejų eruditų, Umberto Eco ir Jean-Claude Carrière pokalbis apie knygos istoriją ir jos įtaką kultūrai. Pokalbis, kurio kryptis švelniai koreguojama Jean-Philippe de Tonnac, skaitytoją įtraukia tarsi verpetas ir leidžia pasijusti lyg sėdėtum visai šalia šių diskutuojančių genijų.

Tai tikras desertas bet kuriam knygų mylėtojui. Skaityti nėra lengva, tačiau nepaprastai įdomu. Norint sekti intelektualų pokalbį smegeninei teks šiek tiek padirbėti. Tai ne ta knyga, kurią kartą perskaitęs padėtum į lentyną ir neatsiverstum ateinančius 30-40 metų. Iš tokių knygų galima daug ir dažnai mokytis — retorikos, minčių dėliojimo sklandumo, argumentavimo, subtilaus humoro. Knygoje kalbama apie knygos istoriją, senovės bibliotekas, inkunabulus, dabartines asmenines bibliotekas, elektronines knygas, kiną.

Beje, nors į mano rankas pakliuvo antrasis, pataisytas leidimas, korektūros klaidų vis dėlto nebuvo išvengta, kas tokio lygio knygoje šiek tiek badė akis.

“Kai valstybė tampa per daug galinga, poezija nutyla. Kai valstybė visiškai žlunga, kaip tai atsitiko pokario Italijoje, menas tampa laisvas sakyti, ką privalo pasakyti.“ U. Eco

“Galbūt visų didžiausias rašytojas yra tas, kurio visiškai nesame skaitę.“ J. C. Carrière

“Jei norite, kad jus prisimintų, būtina rašyti. Rašyti ir kaip nors pasistengti, kad raštai nepradingtų kokiame nors liepsnojančiame lauže.“ J. C. Carrière

Autoriai: Jean-Claude Carrière, Umberto Eco, Jean-Philippe de Tonnac

Knyga: Nesitikėkite atsikratyti knygų, 276 p.

Leidykla: Žara, 2013 m.

Vertė: Elena Macevičiūtė, Adas Macevičius

Asmeninis įvertinimas: 5/5

Umberto Eco – The Prague Cemetery

Autorius: Umberto Ecoumberto-eco_prague-cemetery

Knyga: The Prague Cemetery (Prahos kapinės), 556 p.

Leidykla: Vintage, 2012 m.

Vertė: Richard Dixon (iš italų k.)

Asmeninis įvertinimas: 4/5

Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Tai nebūtų U. Eco knyga, kurią pirmą rekomenduočiau

Once upon a time, when people went off to war, didn’t they say it was God’s will? But to do so you need people who want to fight. If no one wants to fight, no one will die. The wars would be pointless.

Po ilgos pertraukos vėl paėmiau į rankas knygą anglų kalba. Ir skaitant tikrai jautėsi, kad mano anglų kalbos žinios šiek tiek  apkerpėjusios. Aišku, per dieną tenka perskaityti nemažai puslapių anglų kalba, tačiau daugiausiai susiduriu su moksline lietratūra, kuri, galiu pasakyti, smarkiai skiriasi nuo grožinės. O dar tai, kad U. Eco tikrai nėra ypač lengvai skaitomas net lietuvių kalba, buvo nemenkas iššūkis įkirsti jo knygą angliškai. Na bet įpusėjus knygą skaitymas vyko sklandžiau.

O dabar apie knygą. Kaip sako pats U. Eco, šioje knygoje visi veikėjai tikri, išskyrus pagrindinį, kapitoną Simoninį. Autorius sumaniai įpina Simoninį į visus svarbiausius XIX a. pabaigos Europos įvykius, padarydamas jį vienu pagrindiniu tuos įvykius sukėlusiu, ar didelę įtaką jiems turėjusiu asmeniu (Garibaldžio kovos Italijoje, Dreifuso byla…). Pagrindinis veikėjas yra puikus dokumentų padirbinėtojas, nestokojantis fantazijos sąmokslo teorijų kūrėjas. Eco, virtuoziškai žongliruodamas tikrais faktais ir įvykiais, pateikdamas juos per savo veikėjo Simoninio prizmę, mane privertė įsijausti į jo pasakojamą istoriją ir kartais net suabejodavau, ar tik tai nėra tiesa. Nenoriu atpasakoti knygos siužeto, pasakysiu tik tai, kad šios knygos skaitytojų laukia įdomi istorija apie tuometinės Europos slaptųjų tarnybų veiklą, apie nusikaltėlių ir avantiūristų gyvenimą, apie tai, kaip kuriamos sąmokslo teorijos apie masonus, žydus, jėzuitus.

Dvejojau, kokį balą rašyti šiam kūriniui – 3 ar 4. Apsistojau ties 4, tačiau su šiokiu tokiu minusu. Kadangi esu U. Eco mėgėjas, iš jo visada tikiuosi daug. Nesakau, kad ši knyga nuvylė, anaiptol. Tai puiki knyga, praplėčianti skaitytojo akiratį (galbūt todėl man ir patinka Eco, nes skaitant jo knygas jautiesi, jog skaitytum tikrą, intelektualią Knygą, o ne kažkokį pigų skaitalą). Tačiau kažko tokio vis dėlto trūko, ir todėl ši knyga man pasirodė ne tokia gera kaip Fuko švytuoklė ar Rožės vardas.

Štai čia galite pasiskaityti ką pats Eco kalba apie šį savo kurinį (interneto portalas IQ.lt).