Platonas – Valstybė

Nutariau toliau plėsti akiratį dar neartuose dirvonuose (t.y. filosofijoj) ir po Makiavelio čiupau garsųjį Platoną ir jo bene žymiausią veikalą – Valstybę. Juk Platonas- dažnai visur minimas filosofų klasikas, kuris padėjo pagrindus šiuolaikinei filosofijai. Ar ne? Kažkaip viltingai pradėjau skaityti knygą, iškart nutaisęs snobišką miną jau laukiau to sielos katarsio. Laukiau laukiau… Ir kažkaip, žinot, toks keistas WTF momentas užklupo kažkur įveikus 1/4 knygos.

Knyga parašyta dialogų formatu, kuriame pagrindinis veikėjas, Sokratas, bando savo klausytojams paaiškinti gėrio or teisingumo sąvoką. Šioms sąvokoms paaiškinti imamasi mintyse kurti idealią valstybę, mat tik tokioje idealioje valstybėje gali pasireikšti gėris visu savo gražumu.

Nikolas Makiavelis – Rinktiniai raštai

Skaičiau, kad Nikolo Makiavelio vardas yra tapęs velnio sinonimu (apie tai truputį toliau tekste), o brutali, amorali ir klastinga politika vadinama makiaveliška. Taigi, buvo proga paskaityti pono Nikolo Makiavelio raštus pačiam ir susidaryti savo nuomonę apie šį žmogų ir jo pažiūras.

Ir žinokit, nieko šokiruojančio neradau. Neragina jis valstybės vadovų kapoti pavaldiniams galvų, o nepaklusniųjų uždaryti geležiniuose narvuose. Didžiąją dalį savo teiginių filosofas remia istoriniais pavyzdžiais (ypač senovės Romos istorija), o nagrinėdamas konkrečius pavyzdžius paprasčiausiai vadovaujasi šaltu protu ir išskaičiavimais, gal kiek per daug toli nuošalyje palikdamas moralę ar geraširdiškumą.