Rašant paskutinį įrašą kilo mintis palyginti naujų ir senesnių leidimų apimtis ir padaryti nedidelį knygų apimties grafikėlį. Nepulsiu tikrinti kiekvienos naujai išleidžiamos knygos, tiesiog įtrauksiu tas, kurios patrauks dėmesį. Pirmasis pavyzdys – George R.R. Martino knyga Tafo klajonės. Tikrai vertas paminėjimo pavyzdys, kadangi per 19 metų knyga sustorėjo beveik dvigubai.
Kol užkietėję Martino gerbėjai laukia nesulaukia paskutiniosios Ledo ir Ugnies giesmės dalies, Alma littera bando kiek apraminti skaitytojus ir atitolinti galimą jų streiką leisdama senesnius George R.R. Martino kūrinius. Vienas iš tokių – Tafo klajonės, pirmą kartą į lietuvių kalbą išleistas dar 1998 m., tuo pasirūpino leidykla Eridanas (PFAF serija). Deja, apie šį ankstesnį leidimą nieko nežinojau, gėda. Užtat labai šauniai galima palyginti, kaip infliavosi nauja spauda. Per 19 metų nuo pirmojo leidimo, knyga išsipūtė nuo 206 puslapių iki 400. Beveik 100 % infliacija, nieko sau. Čia gal šiuolaikiniai skaitytojai smulkesnių raidžių neįžiūri? O dabar truputį apie pačią knygą.
Pagrindinis knygos veikėjas Hevilandas Tafas buvo paprastas prekeivis, savo aplūžusiu žvaigždėlaiviu “Rinktinių prekių mažomis kainomis gausybės ragas“ gabendavęs prekes po galaktiką. Tačiau vieną dieną jam į rankas papuolė seniai prarastas ir jau mitiniu tapęs didžiulis Ekologinės Inžinerijos Korpuso laivas sėjikas “Arka“. Tai buvo karinis laivas, kuriame buvo saugoma visų organizmų genetinė informacija ir kuris galėjo klonuoti bet kokią gyvybės formą. Tačiau taip pat šis laivas galėjo nušluoti planetose veikiančias ekosistemas užleisdamas įvairiausias ligas. Puikus įrankis tiek geriems, tiek blogiems tikslams pasiekti.
Taigi tapęs “Arkos“ savininku, Tafas meta savo prekeivio amatą, imasi ekologinės inžinerijos ir pradeda savo keliones po galaktiką. O klientūros Tafui netrūko: vienoje planetoje dėl nesustabdomai besidauginančios žmonių populiacijos gresia badas, kitoje tarp įvairių politinių frakcijų vyksta pramoginės žvėrių kautynės, todėl reikia stiprių kovinių monstrų ir panašiai. Tik kyla klausimas, ar vykdydamas savo ekologinės inžinerijos eksperimentus Tafas išlaikys sveiką protą ir neims savo “Arkos“ naudoti ne tokiems geriems darbeliams, o jo eksperimentai nepadarys dar daugiau žalos ekosistemoms.
Valdžia demoralizuoja, o absoliuti valdžia demoralizuoja absoliučiai.
Pati istorija ir pasakojimo maniera prikausto. Puikus subtilus humoras. Ponas Martinas tikrai turi talentą nepaleisti skaitytojo iki paskutinio puslapio. Norėjosi, kad knyga būtų net ilgesnė, daugiau klajonių. O gal čia kaip aukštos klasės restorane – turi pasikelti nuo stalo vis dar šiek tiek alkanas?
Aš gimiau žmogumi ir ilgus metus gyvenau žmogaus gyvenimą. Paskui suradau “Arką“ ir lioviausi būti žmogumi. Galia mano rankose pranoksta daugelio žmonijos garbintų dievų galią. Esu pajėgus atimti gyvybę kiekvienam sutiktam žmogui. Kiekvieną planetą, prie kurios stabteliu, galiu nusiaubti arba perdirbti, jei tik noriu. Aš esu Viešpats Dievas ar bent labai panašus į Jį, panašesnio nė vienam jūsų neteko ir neteks sutikti.
—
Autorius: George R. R. Martin
Knyga: Tafo klajonės, 400 p.
Leidykla: Alma littera, 2017 m.
Aš turbūt esu vienas iš tų, kurie praeidami pro knygynų lentynas vis žvilgteli, ar neišleista nauja George R.R. Martin Ledo ir ugnies giesmės knyga. Ir kaip nėr, taip nėr to naujo leidimo… Tokiems kaip aš Alma littera tikriausiai ir paruošė šią dovaną (tai, beje, buvo mano sau pasidovanota kalėdinė dovana). Jau kad nėra naujos knygos apie mums jau įprastų veikėjų nuotykius, reikia tenkintis Septynių karalysčių riteriu. Beje, keistas knygos pavadinimas, nes originalo kalba tai yra trijų dalių rinkinys The Tales of Dunk and Egg. Tikriausiai lietuvių leidėjai nutarė, kad knyga su pažodžiui išverstu originaliu pavadinimu bus ne tokia patraukli pirkėjui. Tarkim.
Šiame trijų apsakymų rinkinyje G.R.R. Martinas mus pavedžios po Vesteroso žemyną apie 100 metų anksčiau nei vyksta įvykiai Ledo ir ugnies giesmės knygose. Žemynas tas pats, didžioji dalis įtakingųjų giminių irgi pažįstamos, tačiau viskas kitaip.
Gilyn į pasakojimą, tolyn nuo panašumų su televizijos serialu. Toks įspūdis, kad gyveni paralelioje realybėje, kur vis dar gyvi kitoje plotmėje (seriale) jau nudaigoti veikėjai, vieno veikėjo vaidmenį seriale keičia keletas veikėjų knygoje. Galbūt pasikartosiu sakydamas, kad serialas – tai baisiai sutrumpinta knygos versija, adaptuota greito vartojimo visuomenei. Greit parsisiuntei, greit sužiūrėjai, prakošei įvykių koncentratą per smegeninę ir sėdi visas apsipatenkinęs. Gal net visą dieną galvoje išlieka ekrano įspūdžiai (arba savaitę, iki kitos serijos pasirodymo). [Skaityti toliau]
Kaskart žiūrėdamas serialą Game of Thrones bijau, kad nebepatirsiu tokių įspūdžių skaitydamas serialo sezoną atitinkantį vėliau išleistą lietuvišką knygos vertimą (kaip jau pastebėjote, nesu tas knygų skaitytojas-snobas, knygas skaitantis tik originalo kalba, vargas tada būtų man su Murakamiu…). Štai ir dabar perskaityta knygos Šokis su drakonais I-oji dalis yra tik paskutiniojo serialo sezono pirmoji pusė. Taigi, ar įspūdžiai sumenko? NE! Galiu pasakyti, kad serialas yra toookia sutrumpinta demo versija, kad kartais net visiškai neprimena išplėtoto knygos siužeto. [Skaityti toliau]
Naujieji metai pradėti literatūriniu desertu — perskaityta antroji Ledo ir ugnies giesmės knyga. Ir kuo toliau, tuo įdomiau skaitosi.
Mirus Robertui Barateonui kraštas lieka be stipraus ir autoritetingo lyderio, tuo nori pasinaudoti visos nors šiek tiek stipresnės giminės. Sudarinėjamos naujos, laužomos senos sąjungos, rengiami sąmokslai, kad tik kuris nors galėtų atsisėsti tame nepatogiame, iš kalavijų sulydytame karaliaus soste. [Skaityti toliau]
Autorius: George R. R. Martin
Knyga: Sostų žaidimas, 640 p.
Leidykla: Alma littera, 2012 m.
Vertė: Rasa Tapinienė
Asmeninis įvertinimas: 5/5
Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Taip
—
— O jūsų žvalgai? — sero Gregorio Kligeino veidas atrodė iškaltas iš akmens. Ugnis židinyje jo odai suteikė švelnų oranžinį atspalvį ir metė gilius šešėlius ant akiduobių. — Jie nieko nematė? Jūsų neįspėjo?
Krauju aptekęs pasiuntinys papurtė galvą.
— Mūsų žvalgai dingdavo. Manėme, kad tai Marko Paiperio darbas. Tie, kurie grįžo, nieko nematė.
— Žvalgui, kuris nieko nemato, akys nereikalingos, — pareiškė Kalnas. — Išpjaukit jas ir atiduokit naujam. Pasakykit jam, kad viliatės, jog keturios akys matys geriau nei dvi… jei ne, vyras po jo turės šešias.
—
“…kalaviju turi užsimoti nuosprendį paskelbęs žmogus. Jei jau atimi žmogui gyvybę, privalai pažiūrėti jam į akis ir išklausyti jo paskutinius žodžius. Jei negali to ištverti, tada galbūt žmogus nenusipelnė mirti.“
—
— Puiki pergalė, — tarė seras Kevanas pamatęs Tyrioną. — Tavo laukiniai neblogai kovėsi.
Tėvo akys įsmigo į jį, blyškiai žalios, išmargintos auksu, tokios šaltos, kad Tyrioną nukratė šiurpuliai.
— Ar tai jus nustebino, tėve? — paklausė jis. — Ar tai sutrukdė jūsų planams? Mus turėjo išskersti visus, ar ne?
—
Metus pradėjau tikru delikatesu. Nuo pat knygos išleidimo lietuvių kalba nekantravau, kada galėsiu suleisti savo akis į šį G. R. R. Martin’o šedevrą. Tai pirmoji Ledo ir ugnies giesmės knyga, kitos keturios dar neišleistos lietuvių kalba. Tikiuosi, kad leidėjai nesnūduriuos ir greitai pasirodys kitos knygos.
Sostų žaidimo fanu tapau žiūrėdamas to paties pavadinimo serialą. Galbūt skaityti knygą po serialo nėra ypač gera mintis, tačiau serialas kuriamas jau trečius metus, o pradėdamas jį žiūrėti net nesvajojau, kad bus išleistas lietuviškas knygos leidimas. Šiaip ar taip, serialas ir knyga puikiai papildo vienas kitą. Knygoje nepalyginamai geriau atskleidžiami visi veikėjai, jų charakteriai, mintys. O kūrinio ekranizacijoje nuostabiai vaizduojamas Vesteroso (žemyno, kuriame vyksta veiksmas) kraštovaizdis, miestai, pilys, žmonių apranga.
Pats kūrinys yra fantasy stiliaus, bet pirmojoje knygoje mistikos dar labai mažai. Tik miglotos legendos apie kažkada gyvavusius laikus, kai žmonės naudojo magiją, užkeikimus, legendos apie prieš tūkstančius metų gyvenusius drakonus. Tačiau skaitant kūrinį vis kirba tokia nuojauta, jog tie laikai greit sugrįš ir visiškai pakeis dabartinį Vesteroso gyvenimą. Ir vis kyla grėsmė iš Šiaurės, kurioje telkiamos laukinių genčių, vaildlingų, pajėgos. Be to, senieji žmonės prognozuoja, kad artėja ilga žiema, su savimi atsinešianti dar daugiau pavojų. Per vieną iš tokių žiemų, prieš tūkstančius metų, iš Šiaurės atėjo Kiti, mitinės prisikėlusių numirėlių būtybės, nusiaubę visą žemyną, ir tik po ilgų karų vėl nustumti į Šiaurę. Civilizuotąjį Vesterosą nuo pavojų iš Šiaurės saugo nepaprasto aukščio Siena ir Nakties sargybos būriai. Tačiau ar jų pakaks atremti visiems pavojams?
Piečiau nuo sienos verda kitas gyvenimas. Žemyne valdančios įtakingos senosios giminės įsitraukia į nesutarimus dėl sosto, prasideda intrigų ir sąmokslų rezgimai, įnirtingi mūšiai ir kova dėl valdžios. O iš vakarų vis ateina gandai apie stiprėjančią Daneiris Targeirin, dar vieną pretendentę į sostą, kurios tėvą, tuo metu valdžiusį Vesterosą, prieš keliolika metų nužudė sukilėliai, po to pasidalinę valdžią sau. Taigi, ši pirmoji serijos knyga, nors ir pakankamai nemažos apimties (640 psl.), yra tik įžanga Vesteroso žemyną krėsti pradėsiantiems įvykiams.
Man ypač patinka, kad šioje knygoje nėra “geriečių ir blogiečių“. Žinoma, kiekvienoje įtakingoje šeimoje yra tam tikros vertybės, savotiškas garbės ir orumo suvokimo laipsnis. Veikėjai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys kaip tipiniai geriečiai, žvelgiant iš kito veikėjo perspektyvos atrodo kaip neigiami personažai. Ir todėl čia puikiai tinka posakis, kad istoriją rašo nugalėtojai. Kas sugebės laimėti kovas dėl sosto, tie ir bus “gerieji“, nesvarbu, kokių nusikaltimų būtų padarę praeityje.
Dar vienas puikus knygos bruožas yra žodinės dvikovos. Tiesiog su pasimėgavimu skaitau veikėjų dialogus. Šioje sferoje turbūt sunkiai kas nors gali prilygti Lanisterių šeimos atstovui neūžaugai Tyrionui.
Pabaigai siūlau pažiūrėti serialo Game of Thrones trailer’į. Šis video susuktas antram serialo sezonui, kuris statytas pagal antrąją knygą, tačiau manau, kad per šias beveik dvi minutes puikiai atskleidžiama pagrindinė šio grandiozinio kūrinio nuotaika.
Skaitome knygas 