Johann Wolfgang Goethe – Vilhelmo Meisterio mokymosi metai

Užvertęs šią ilgai kankintą knygą išleidau tokį atodūsį, kad net šalia sėdėjusi žmonelė nustebo. Sako, tikriausiai, po jokios knygos dar nesu parodęs tokios reakcijos. Na, galbūt po GUY DE MAUPASSANT – VIENO GYVENIMO ISTORIJA jaučiausi panašiai.

Knygos pradžia nežadėjo nieko bloga, netgi priešingai — labai neblogai kabliavo. Tačiau kuo toliau, tuo labiau aš nuo šitos knygos tolau, vis rečiau ir trumpiau aš ją bepaimdavau į rankas. Galiausiai per vakarą teišstenėdavau vos po kelis puslapius. Nes juk reikia pabaigt…

Tai vis dėlto višta ar kiaušinis?

Šį kartą šiek tiek nukrypsiu į šalį nuo bendro šio tinklaraščio konteksto. Ne kartą visi esame girdėję diskusijas apie tai, kas kam daro įtaką – paklausa pasiūlai ar pasiūla paklausai. Čia labiau taikau ne į ekonomiką, o į pramogų sritį, ypač televiziją ir teatrą. Taigi ar žiūrovas turi spręsti, ką televizijai/teatrui jam rodyti, ar jau patys televizininkai ir teatralai turi primesti žiūrovui savo repertuarą? O tai tau vištos ir kiaušinio kazusas.

Eric Walz — Vitražistė

XVI a. vidurys, Tridente žudomi į bažnytinį susirinkimą suvažiavę dvasininkai, jėzuitas vienuolis paskiriamas popiežiaus vizitatoriumi nužudymams ištirti ir taip įsukamas knygos veiksmas.

Mano nuomone, vitražistė Antonija, kurios garbei rašytojas pavadino ir savo romaną, buvo antraeilė, o gal net visiškai nereikalinga veikėja. Aišku, ji padėjo įpinti romantinę pasakojimo liniją, gan įdomiai papasakoti apie vitražus ir jų gamybą, bet tik tiek. Kiek primygtinis jos kišimas į scenas, kuriose realiame gyvenime toks pašalinis žmogus dalyvauti negalėtų, atrodo keistokai. Pavyzdžiui, rašytojas ją lyg niekur nieko įterpia į tardymo patalpas ar kažkokiu aplinkiniu būdu praveda pro apsaugą į namus, kuriuose guli nužudyto dvasininko lavonas, neva tam, kad padėtų vienuoliui Karisimiui tyrime. Tada tiesiog skaitai ir klausinėji savęs, ką ji ten veikia?!

Bet nepaisant to nesusipratimo su pagrindiniu veikėju ir ignoruojant kai kelias logines pasakojimo spragas, pateikiama tikrai įdomi istorinių įvykių Tridente interpretacija.

Tridento susirinkimas (Wikipedia)

—

Politikoje yra daug rupūžių, kurias, nori nenori, tenka praryti.

—

Autorius: Eric Walz

Knyga: Vitražistė, 382 p.

Leidykla: Gimtasis žodis, 2008 m.

Vertė: R. Ptakauskienė

Asmeninis įvertinimas:3/5

Aleksandrs Grins – Tobagas

Autorius: Aleksandrs Grins 

Knyga: Tobagas, 285 p.

Leidykla: Gimtasis žodis, 2010

Vertė: Renata Zajančkauskaitė

Asmeninis įvertinimas: 3/5

—

“Pamažu atitrūkdami nuo platanų ir klevų krinta lapai. Ir matant lapų kritimą, man pasidaro truputį graudu, bet kartu ir lengva širdyje, o siela nugiedrėja.

Nes ir pats esu kaip pageltęs lapas, kuris rytoj ar poryt atitrūks nuo gyvenimo medžio.“

—

“–Mes skęstame už mus pralietame kraujyje.“

—

Lengvas nuotykių romanas apie XVII a. kolonijų užkariavimus, tolimas ir egzotiškas šalis ir, savaime suprantama, piratus (kaipgi be piratų?!). Kuržemės hercogas Jokūbas išsiunčia ekspedicijas į Afriką ir Antilų salas Amerikoje, tačiau susiduria su didžiųjų kolonijinių valstybių įtaka bei puldinėjimais.

Istorija pasakojama iš kuržemėno Janio Kalėjo perspektyvos, kurį likimas gerokai pamėtys ir pavėtys.

Veiksmas vyksta labai greitai, skaitant norėjosi, kad vietomis autorius būtų šiek tiek paspaudęs stabdį, leidęs skaitytojui atsikvėpti. Trūko detalesnių vietų aprašymų. Tačiau tokia pasakojimo dinamika, artima šiuolaikiniams nuotykiniams Holivudiniams filmams, mano nuomone, labai tiktų paaugliams. Skaitydamas prisiminiau Rafaelio Sabatinio knygą Kapitono Blado odisėja, kurią paauglystėje tiesiog surijau. Šiaip ar taip, nesigailiu skaitęs šią knygą. Nors ji nepretenduoja į literatūrinio šedevro titulą, tačiau tikrai tinkama lengvam poilsiui.

P.S. Drąsūs tie braliukai latviai buvo, vos kolonijine valstybe netapo…

Michael White – Tolkinas: Biografija

Autorius: Michael White 

Knyga: Tolkinas: biografija, 303 p.

Leidykla: Gimtasis žodis, 2008 m.

Vertė: Kazimiera Kazijevaitė

Asmeninis įvertinimas: 3/5

Knygos viršelyje parašytas sakinys “Tai nuostabi istorija, kaip žmogus, sukūręs Hobitą, tapo šiuolaikinės literatūros milžinu“ turėjo tarsi morališkai paruošti skaitytoją įstabiai pažintinei kelionei po didžiojo Tolkino gyvenimą. Tačiau perskaitęs knygą galiu pasakyti tiek, kad tai nebuvo įdomiausiai parašyta biografija, kurią teko skaityti. Be abejo, Tolkinas buvo be galo įdomus ir savitas žmogus, tačiau, mano nuomone, biografijos autorius buvo silpnokas.

Tolkino gyvenimas aprašomas neidealizuojant šio legendinio rašytojo. Kaip ir visi žmonės, jis turėjo savitų ydų, kai kurios iš tų ydų buvo gan keistos.

Beje, knygos išnašos, kurių nėra taip mažai, yra pateikiamos knygos pabaigoje. Man toks išnašų pateikimas niekada nepatiko. Skaitymą dažnai tenka nutraukti viduryje pastraipos, atsiversti knygos pabaigą, pagal numerį susirasti reikiamą išnašą ir dažnai pamatyti, kad tai tik paimta citatos dalis iš kažkokio laiško. Erzina…