Autorius: Guy de Maupassant
Knyga: Vieno gyvenimo istorija, 202 p.
Leidykla: Vaga, 1986 m.
Vertė: Julija Maceinienė
Asmeninis įvertinimas: 1/5
Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Ne
Jei ne lemtingasis 1001 knygos sąrašas ir užsispyrimas, kažkada padėjęs įveikti maratono distanciją, tikriausiai šios knygos būčiau taip ir neperskaitęs iki galo. Teneužpyksta ant manęs klasikos mėgėjai ir literatūros žinovai, juk aš tik paprastas nepoetiškos sielos žmogus, mokykloje iš tekstų interpretacijų gaudavęs prastus pažymius. Tačiau man ši knyga tikriausiai nesiasocijuos su maloniu vakaro skaitymu. Tikriausiai dėl to, kad knyga man nepatiko, kaltas mano menkas literatūrinis išprusimas.
Na o dabar apie tai, kodėl ši knyga man nepatiko. Visų pirma, veikėjai. Visą laiką skaitydamas šią knygą, tiesiog tirtėjau iš susierzinimo dėl pagrindinės veikėjos Žanos naivumo ir nesugebėjimo viską vertinti racionaliai. Galbūt dėl tokio jos būdo buvo kalti tėvai, dar visai mažą mergaitę išsiuntę į vienuolyną, esą, kad nebūtų sugadintas jos charakteris. Negalėjau patikėti, kad vos tik iš vienuolyno grįžusią merginą, jos tėvai lyg niekur nieko ištekino už kažkokio nuskurdusio vikonto Žiuljeno. Pačiai Žanai tai buvo tarsi pasaka. Pamačiusi išvaizdų jaunikaitį, kuris šiek tiek pradėjo rėžti apie ją sparną, ji kaip kokia naivuolė apsiseilėjo ir puolė į savo pasakiškos meilės vaizdinius. (Nepykit už gruboką toną, bet net dabar, po knygos skaitymo praėjus keliom dienom, negaliu ramiai pasakoti apie šį kūrinį). Taigi, po vestuvių, kaip ir buvo galima tikėtis, Žiuljenas parodo, kad tėra savanaudis ir nejautrus bičas, apgaudinėjantis savo žmoną su tarnaite, galų gale ir su kaimynystėje gyvenančia grafiene. Knygoje gan plačiai išplėtota neištikimybės tema tų laikų Prancūzijoje. Visi į ją žiūri kaip į savaiminį dalyką, tik Žana nesupranta, kaip galima taip išduoti mylinčius žmones.
Dar vienas dalykas, privertęs mane purkštauti — Žanos požiūris į savo sūnų. Aš suprantu, kad visos mamos myli savo vaikus. Tačiau skaitydamas, kaip ji auklėja savo sūnų nuo pat mažų dienų, negalėjau nesipiktinti. Nieko nuostabaus, kad šiltnamio sąlygomis lyg koks nepaprastai lepus augalas išaugintas sūnus tapo tuo, kuo tapo.
Knygos pavadinimas — Vieno gyvenimo istorija. Joje pasakojama apie visą vienos moters gyvenimą. Nežinau, kaip kitiems, bet man iš pat pirmo žvilgsnio pasirodė keista, kaip galima visą gyvenimą sutalpinti į 202 puslapius (netikrinau, ar nėra naujų leidimų, bet visai tikėtina, kad dabar šis kūrinys būtų perleistas 300 psl. apimties tiražu). Skaitydamas nuomonės nepakeičiau. Autorius tiesiog prašokavo per visą pagrindinės herojės gyvenimą, visiškai nepaminėdamas jos asmenybės formavimosi laikotarpio vienuolyne, pritrūkau ir gilesnių tam tikrų vietų aprašymų.
Taigi, esu šiek tiek nuliūdęs, kad turiu rašyti pirmąjį savo vienetuką, tačiau ką padarysi, galbūt kartais reikia ir tokių nusivylimų… O jei Mopasano tikslas buvo sukelti skaitytojo pasipiktinimą visais šios knygos veikėjais, tada bravo, jam tai pavyko.
Skaitome knygas 