Haruki Murakami – Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą

Autorius: Haruki Murakami 

Knyga: Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą, 192  p.

Leidykla: Baltos lankos, 2012 m.

Vertė: Jurgita Polonskaitė (iš japonų k.)

Asmeninis įvertinimas: 5/5

Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Tikrai rekomenduočiau tam, kas yra nubėgęs bent 10 km

—

Iš karto sakau, kad knygą vertinau ne kaip grožinės literatūros kūrinį, o kaip memuarus. O kadangi man patiko šis Murakamio pasakojimas apie bėgimą ir rašymą, todėl skyriau maksimalų balą.

Vos tik ši knyga pasirodė knygynuose, iškart norėjau ją įsigyti, tačiau vis atbaidydavo kaina. Kaskart užsukęs į kokią knygų parduotuvę vis pasklaidydavau, perskaitydavau kelis puslapius. Atsimenu, prieš bėgant pernai metų Vilniaus maratoną, kaip tik atsiverčiau Murakamio pasakojimą apie tai, kaip jis bėgo ultramaratoną, kaip tik tą vietą, kurioje jis pasakoja, kaip bėgdamas vis kartoja mantrą, jog tėra tik mašina, o ne žmogus. Įsivaizduoju, kokia keista ši teksto vieta turėtų būti ne bėgikui. Nors Murakamis labai vaizdžiai ir įtaigiai pasakoja apie bėgimo metu patiriamus įspūdžius, tačiau tik po kelių dienų pats bėgdamas savo pirmuosius gyvenime 42,195 km supratau, ką Murakamis turėjo galvoje. Keistas jausmas, kai trisdešimtajame kilometre vis dar bandai palaikyti orumo ir savigarbos negriaunantį bėgimo tempą, o abiejų kojų šlaunų raumenys sutraukti, be proto norisi burnon įsimesti ko nors saldaus, o tave lenkia kaulus barškinantys senukai [asmeninė tinklaraščio autoriaus patirtis]. Gal pasakysiu kiek banalokai, bet to nepatyrę žmonės tikriausiai ne  visiškai supras ir pačią knygą.

Kai kas perskaitę šią Murakamio knygą gali pavadinti jį arogantišku. O kodėl gi ne? Aš taip pat savimi didžiuočiausi, jei turėčiau ryžto per mėnesį nubėgti vidutiniškai 350 km. Skaitydamas šią knygą dar geriau susipažinau su Murakamiu, mano ir taip mėgstamu rašytoju. Ir dabar žinau, kad mus sieja ne vien jo kūriniai, bet ir tas bėgikų savitarpio supratimo ir pagarbos jausmas.

Tai įdomi ir įtaigiai parašyta knyga apie bėgimą, triatloną ir kūrybą. Rekomenduoju.

P.S. Pavasaris prasidėjo, tuoj bus galima atidaryti šiltąjį bėgimo sezoną.

 

Haruki Murakami – Mylimoji Sputnik

Autorius: Haruki Murakami

Knyga: Mylimoji Sputnik, 206 p.

Leidykla:  Baltos lankos, 2009 m.

Vertė: Ieva Susnytė

Asmeninis įvertinimas: 5/5

Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Taip

“Būdama dvidešimt dvejų, pavasarį Sumirė pirmą kartą įsimylėjo. Meilė buvo nuožmi kaip beribę lygumą skrodžiantis tornadas. Savo kelyje ji viską nutrėškė, pačiupusi už krašto įsuko dangun, be suvokiamos priežasties sutrupino į šipulius, sudraskė į gabalus nepalikdama sveikos vietos. Tada nė per nago juodymą nenuslopusiu įnirtingumu perskriejo Ramųjį vandenyną, be gailesčio sugriovė Ankorvatą, supleškino Indijos mišką drauge su visais nelaimėliais jo tigrais, pavirtusi Persijos dykumos smėlio audra po smiltimis palaidojo kažkokį miestą su egzotiška tvirtove. Meilė buvo išties monumentali.“

“Nors beprotiškai mėgau skaityti knygas, nemaniau esąs toks talentingas, kad tapčiau rašytoju; kita vertus, tapti redaktoriumi ar kritiku trukdė pernelyg stiprus šališkumas. Romanai man buvo vien pramoga, kurios nevalia sieti su mokslu ar darbu.“

Mylimoji Sputnik – graži ir keista meilės istorija. Šiek tiek nustebino knygos apimtis, mat tik 206 psl. nėra tipinė Murakamio knygų apimtis (bent jau lietuviškai išleistų). Nenoriu pasakoti viso knygos siužeto ir taip atimti skaitymo džiaugsmą iš kitų, todėl apie viską labai trumpai. Sumirė, labiau už viską norėjusi tapti rašytoja, įsimyli Miū, vyresnę ištekėjusią moterį, sėkmingai užsiimančią vyno importu. Miū pakviečia Sumirę dirbti pas ją ir po kiek laiko abi išvyksta į Europą darbo reikalais. Galiausiai vienoje mažytėje Graikijos saloje Sumirė išnyksta.

Kaip ir kituose Murakamio romanuose, istorijos fone dažnai suskamba klasikinės muzikos motyvai, o aprašomi įvairūs valgiai neretai sukirbina skaitančiojo skrandį. Knygoje nagrinajami žmogaus būties ir gyvenimo tikslo klausimai, realaus bei “anapusinio“ pasaulio sąsajos. Nustebino ir privertė susimąstyti dviprasmiška knygos pabaiga. Mylimoji Sputnik – istorija, įtraukianti ir nepaleidžianti skaitytojo iki pat paskutinio knygos puslapio.

Murakamis ir vėl manęs nė kiek nenuvylė. Gaila, kad artimiausiu metu turbūt neteks paimti į rankas šio rašytojo knygų, nes savo eilės jau laukia gausybė kitų knygų.

Haruki Murakami – Kafka pakrantėje

Autorius: Haruki Murakami 

Knyga: Kafka pakrantėje, 518 p.

Leidykla:  Baltos lankos, 2007 m.

Vertė: Ieva Stasiūnaitė

Asmeninis įvertinimas: 4/5

Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Taip

“Galbūt dauguma žmonių pasaulyje nemėgina būti laisvi, Kafka. Jie tik mano tokie esantys. Viskas yra iliuzija. Jei žmonės išties būtų laisvi, dauguma jų atsidurtų keblioje padėtyje. Įsidėmėk tai. Žmonėms labiau patinka nebūti laisviems.“

—

“Jis susidėjo visus savo ginklus,- du peilius, ledo kirtiklį, plaktuką ir virvę,- ant svetainės stalo. Šalia jų jis pasidėjo prožektorių, tuomet atsisėdo prie akmens ir ėmė jį trinti.

– Jėzau,- pasakė Hošino akmeniui.- Plaktuku ir peiliu kovoti su kažkuo, ko netgi nepažįstu? O viskam komanduoja juodas kaimynų katinas? Koks čia, po galais, sandėris?

Akmuo, savaime suprantama, susilaikė nuo komentarų.“

—

“Dievas esti tik žmonių galvose. Ypač Japonijoje jis visada buvo labai lanksti sąvoka. Pažiūrėkite, kas nutiko po karo. Duglas Makarturas įsakė dieviškajam imperatoriui liautis vaidinus Dievą, ir šis tai padarė, pasakydamas kalbą, kurios metu teigė esantis paprastas žmogus. Taigi po 1946 metų jis nustojo būti Dievu. Štai kokie tie japonų dievai – juos galima truputį patobulinti ir pakeisti. Kažkoks pigią pypkę čiaukšnojantis amerikietis duoda įsakymą, ir viskas presto pasikeičia – Dievas daugiau ne Dievas. Labai šiuolaikiška. Jei manysite, kad Dievas yra, jis ir bus. Jei ne, jis neegzistuos.“

—

Taigi, dar vienas projektėlio 1001 knyga kūrinys.

Su Murakamiu “draugauju“ jau seniai. Nors nesu fantastinės literatūros fanas, šio rašytojo knygos turi kažką tokio, kas sugeba taip prikaustyti, kad tiesiog neįmanoma atsiplėšti nuo skaitymo, net jei ant galvos kaupiasi vis daugiau neatidėliotinų darbų. Skaitydamas pasineri į visiškai kitokį pasaulį, kuris iš pirmo žvilgsnio yra visai normalus, tačiau rašytojas lyg niekur nieko stukteli skaitytojui per galvą (bent aš taip jaučiuosi) kokiu nors absurdiškai netikėtu sprendiniu. Kafka pakrantėje – ne išimtis. Čia veikėjai (ne visi) kalbasi su katinais, pasirodo keisti personažai, tokie kaip Džonis Vokeris (Johnnie Walker) ar KFC tinklo įkūrėjas pulkininkas Sandersas. Atrodo, Murakamis tiesiog mėgaujasi taip stuksendamas skaitytojo sąmonę, o pačiam skaitytojui nelieka nieko kito, kaip tik leistis į kelionę po tą keistą murakamišką pasaulį.

Pagrindinis knygos veikėjas – penkiolikmetis Kafka Tamura. Jis pabėga iš namų Tokijuje, kuriuose gyveno su tėvu skulptoriumi. Vienas iš Kafkos tikslų – rasti nuo ketverių metų nematytą savo motiną ir seserį. Taip prasideda istorija, kurioje daugiau klausimų nei atsakymų, o artėjant knygos pabaigai nelabai kas ir paaiškėja. Visa knyga yra tarsi Edipo mito variacija, vykstanti tipiškame Murakamio pasaulyje.

Nežinau, kodėl būtent ši knyga pateko į 1001 knygos sąrašą. Aišku, jame yra ir Prisukamo paukščio kronikos, ir Mylimoji Sputnik (dar neskaityta), tačiau manau, kad tiek Norvegų giria, tiek Dansu Dansu Dansu ar Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas yra sąrašo vertos knygos. Šiaip ar taip, tikrai nesigailiu perskaitęs šią knygą. Padėjus Kafką pakrantėje į lentyną reikia skirti dar šiek tiek laiko viskam suvirškinti ir tarsi pabusti iš to keisto sapno su kalbančiomis katėmis.