Autorius: John Steinbeck
Knyga: Mūsų nerimo žiema, 283 p.
Leidykla: Vaga, 1987 m.
Vertė: L. Vanagienė
Asmeninis įvertinimas: 3/5
Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Tikriausiai ne
Ar gailiuosi perskaitęs? Ne
Mano oda degė nuo medūzų dilginimo. Išgirdau, kaip pasikėlė inkaras, o paskui užgeso stiebo žiburys.
Marulo žiburys dar degė, degė ir Senojo Kapitono žiburys, ir tetos Deboros žiburys.
Netiesa, kad yra žiburių bendrija, pasaulinis laužas. Kiekvienas neša savo žiburį, savo vienišą žiburį.
Mano žiburys užgeso. Nieko nėra juodesnio už užgesusią dagtį.
Dž. Steinbekas yra Nobelio premijos laureatas, kurio knygos visada įrašomos į klasikinių kūrinių sąrašus. Galbūt todėl skaitant tokių pripažintų rašytojų kaip Steinbekas knygas, bandai save įtikinti, jog rankose laikai labai labai gerą kūrinį. Vis dėlto, nepasakyčiau, kad ši knyga mane sužavėjo. Ją perskaičiau per kelias dienas, tačiau prireikė šiek tiek laiko dar apvirškinti įspūdžius ir nuspręsti ar antrą kartą skaityčiau šį kūrinį. Galbūt skaityčiau, bet tik pagautas “nerimo žiemos“ nuotaikos. Knygoje nagrinėjami moralės klausimai, kapitalizmas, žmonių susvetimėjimas (pagrindinis knygos veikėjas prisipažįsta pats nepažįstantis savo žmonos, o sūnaus tiesiog nekenčia). Tai tokios temos, kurios turbūt niekada nepasens, todėl knyga nepraranda aktualumo ir šiais laikais. Galbūt dėl knygoje vyraujančios slogios nuotaikos ją skaityti nėra labai lengva, tačiau ir kankyne to tikrai nepavadinčiau.
Skaitome knygas 