Kitos knygos

Stanislaw Lem – Soliaris

Vaikystėje buvau labai pasinešęs ant ateivių. Skaitydavau visas knygas, kokios tik papuldavo į mano rankas apie tuos pilkus didžiaakius žmogeliukus. Su malonumu žiūrėdavau visokias laidas apie tas pačias istorijas, aprašytas jau perskaitytose ateiviškose knygose. Dažnai tiesiog žiūrėdavau dangun, tikėdamasis, kad pagaliau ir virš manęs praskris kokia nors lėkštė… Aišku, dabar tai atrodo gana juokinga, bet būnant vaiku tas supaprastintas ateivių modelis atrodė patrauklus, suprantamas. Net giminingas. Juk visi tie ateiviai iš istorijų ir filmų – tai tik labiau pažengusios žmogaus kopijos, siekiančios tyrinėti, pažinti, o gal ir užkariauti kitus kraštus.

Tačiau negi visa gyvybė tame plačiame kosmose turi būti sukurta ant vieno kurpaliaus? Stanislavas Lemas, žymus lenkų mokslinės fantastikos rašytojas, pasiūlė visiškai alternatyvų požiūrį į nežemišką gyvybę. Juk nebūtinai nežemiški padarai turi turėti dvi rankytes, dvi kojytes, dvi akis ir būti panašaus ūgio į standartinį žemietį. O jei kažkur tolimoje planetoje gyvena… vandenynas? Vienas didelis, nepažinus, bet protingas, panašus į bekraštį vandenyną tvarinys.

“Soliaris“ – nepaprasta knyga, smarkiai sujaukianti protelį. Apie desperatišką žmogaus norą užmegzti kontaktą su nežemiška būtybe, net jei tai būtybei žmogus tėra it ant sprando ropinėjati skruzdė. Apie žmogaus suvokimo ribotumą. Apie slapčiausiose žmogaus sąmonės kertelėse nukištas mintis, lūkesčius ir prisiminimus.

Mes, mes esame paprasti, esame Visatos žolė ir didžiuojamės tuo savo paprastumu, kad jis toks visuotinis, ir galvojame, kad jame galima viską sutalpinti. Tai buvo tokia schema, kuria apsiginklavę mes drąsiai ir džiaugsmingai žygiavome į tolius: į kitus pasaulius! Na, kas gi jie tokie, tie kiti pasauliai? Užvaldysime juos arba patys būsime užvaldyti – tiek ir tegalvojo mūsų nelemtos smegenys…

Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą – tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją.

Autorius: Stanislaw Lem

Knyga: Soliaris, 232 psl.

Leidykla: Kitos knygos, 2014 m.

Reklama

Douglas Adams – Keliautojo autostopu gidas po galaktiką

WP 1001 knyga juosta copy

keliautojo-autostopu-gidas-po-galaktika_largeSportinio batelio formos moderniausias galaktikos laivas? Kodėl gi ne? Kaip fizikinio reiškinio šalutinis reiškinys atmosferoje susiformavęs filosofuojantis kašalotas? Nu irgi įmanoma.

Dar vienas dalykas, kurį visi pamiršo, buvo tas faktas, kad prieštaraudamas bet kokiam įtikimumui kelių mylių aukštyje virš svetimos planetos staiga buvo sukurtas kašalotas.

O kadangi tokia aplinka banginiams gyventi netinka, šis vargšas nekaltas padaras, vos tik spėjęs suvokti save kaip banginį, išsyk turėjo suvokti save jau nesant banginiu.

[Skaityti toliau]

Charles Bukowski – Paštas

Autorius: Charles BukowskiBukowski Pastas

Knyga: Paštas, 195 p.

Leidykla: Kitos knygos, 2013 m.

Vertė: Marius Burokas (iš anglų k.)

Asmeninis įvertinimas: 2/5

Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Ne

— Kaip aš galiu, dirbęs kasnakt po 12 valandų, dar spėti miegoti, valgyti, praustis, vaikščioti į skalbyklą, mokėti už dujas ir nuomą, keisti padangas, daryti dar šimtus būtinų smulkmenų ir spėti mokytis schemas? — paklausiau kartą instruktoriaus mokymų kambaryje.

— Apsieikite be miego, — atsakė tas ilgai negalvojęs.

Aš įdėmiai į jį pažiūrėjau. Ne, jis nerodė grimasų ir nepokštavo. Tas kvailys kalbėjo visiškai rimtai.

Prieš perkant knygą buvau girdėjęs nemažai gerų atsiliepimų apie Bukowskį. Todėl kai į rankas paėmiau Paštą ir perskaičiau anotaciją knygos viršelyje, nutariau į šią knygą akis suleisti ir aš. Knyga susiskaitė greitai — vos keli vakarai skaitymo prieš miegą. Tačiau skaitydamas nepajutau nieko tokio, ką būtų galima tikėtis pajusti, po tiek daug įvairių rekomendacijų. Tiesiog eilinis gyvenimu nusivylusio paštininko pasakojimas [čia mane Bukowskio gerbėjai turbūt užmėtytų akmenimis] apie tai, kaip jis dulkinasi, geria, lošia hipodrome ir vargsta pašte.

Taip, pasakojimas gyvas, bet nemažai vietų man pasirodė perspaustos ir aprašytos labai sutirštinant spalvas.

Šiurkšti, ciniška knyga, kurioje pesimizmas ir alkoholis liejasi per kraštus.