Vaikystėje buvau labai pasinešęs ant ateivių. Skaitydavau visas knygas, kokios tik papuldavo į mano rankas apie tuos pilkus didžiaakius žmogeliukus. Su malonumu žiūrėdavau visokias laidas apie tas pačias istorijas, aprašytas jau perskaitytose ateiviškose knygose. Dažnai tiesiog žiūrėdavau dangun, tikėdamasis, kad pagaliau ir virš manęs praskris kokia nors lėkštė… Aišku, dabar tai atrodo gana juokinga, bet būnant vaiku tas supaprastintas ateivių modelis atrodė patrauklus, suprantamas. Net giminingas. Juk visi tie ateiviai iš istorijų ir filmų – tai tik labiau pažengusios žmogaus kopijos, siekiančios tyrinėti, pažinti, o gal ir užkariauti kitus kraštus.
Tačiau negi visa gyvybė tame plačiame kosmose turi būti sukurta ant vieno kurpaliaus? Stanislavas Lemas, žymus lenkų mokslinės fantastikos rašytojas, pasiūlė visiškai alternatyvų požiūrį į nežemišką gyvybę. Juk nebūtinai nežemiški padarai turi turėti dvi rankytes, dvi kojytes, dvi akis ir būti panašaus ūgio į standartinį žemietį. O jei kažkur tolimoje planetoje gyvena… vandenynas? Vienas didelis, nepažinus, bet protingas, panašus į bekraštį vandenyną tvarinys.
“Soliaris“ – nepaprasta knyga, smarkiai sujaukianti protelį. Apie desperatišką žmogaus norą užmegzti kontaktą su nežemiška būtybe, net jei tai būtybei žmogus tėra it ant sprando ropinėjati skruzdė. Apie žmogaus suvokimo ribotumą. Apie slapčiausiose žmogaus sąmonės kertelėse nukištas mintis, lūkesčius ir prisiminimus.
—
Mes, mes esame paprasti, esame Visatos žolė ir didžiuojamės tuo savo paprastumu, kad jis toks visuotinis, ir galvojame, kad jame galima viską sutalpinti. Tai buvo tokia schema, kuria apsiginklavę mes drąsiai ir džiaugsmingai žygiavome į tolius: į kitus pasaulius! Na, kas gi jie tokie, tie kiti pasauliai? Užvaldysime juos arba patys būsime užvaldyti – tiek ir tegalvojo mūsų nelemtos smegenys…
—
Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą – tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją.
—
Autorius: Stanislaw Lem
Knyga: Soliaris, 232 psl.
Leidykla: Kitos knygos, 2014 m.
Sportinio batelio formos moderniausias galaktikos laivas? Kodėl gi ne? Kaip fizikinio reiškinio šalutinis reiškinys atmosferoje susiformavęs filosofuojantis kašalotas? Nu irgi įmanoma.
Skaitome knygas 