Vos lentynose pasirodžius šiai knygai, man, kaip tikram šiauliečiui, Rimanto Kmitos romanas “Pietinia kronikas“ tapo privaloma perskaityti knyga. Ilgai truko, kol ji atsidūrė mano rankose. Pats tik pakilodavau knygynuose ar parduotuvėse ir padėdavau. Galų gale, žmonikė padovanojo ją Kalėdų proga. Šaunu turėt žmoną, kuri žino, ko jos vyras nori!
Buvau susidaręs nuomonę, kad čia bus tokia anekdotinė knyga apie geziukus, besitrankančius Šiauliuose, keli bajeriukai ir viskas. Su tokiu nusiteikimu ir pradėjau skaityti. Iš pradžių buvo sunkoka persilaužti – knygą, parašytą ne literatūrine kalba, o šiaulietišku slengu, varčiau pirmą kartą. Pats gyvenime irgi naudoju jau tik subendrintą kalbą, tad teko prisiminti jaunystės kalbos manierą, o paskui jau viskas ėjo greitai, pasakojimas tapo toks savas, žmogiškas. [Skaityti toliau]
Skaitome knygas 