Na ir išnarstyta buvo paprasto žmogaus dienotvarkė, nei vienas rutinos elementas neprasprūdo pro filosofinę prizmę. Jau pati knygos anotacija žada, jog į kasdienį gyvenimą bus pažvelgta iš filosofinės pusės, pačią filosofiją nuleidžiant iš padebesių ir parodant, jog ji pritaikoma ir paprasto žmogaus gyvenime. Ir tikrai buvo įdomu perbėgti per visą eilinę žmogaus dieną, kurios etapus autorius išnarsto pasitelkdamas į pagalbą įvairių filosofų ne vien Sokrato (kurio buvo labai nedaug) įžvalgas. Vis dėlto, iš knygos tikėjausi kažko daugiau, nors kitiems ją tikrai rekomenduočiau. Juk tokio tipo literatūros lietuviškuose knygynuose nėra tiek daug.
—
Kas iš tiesų atsitinka, kai perskaitote tokį sakinį, ką ir kalbėti apie visą knygą? Juk knyga sudaryta iš žodžių, o žodžiai — įstabus dalykas. Kaip čia yra, kad juodos popieriuje įspaustos kryputės geba lyg maži velniūkščiai nuo puslapių suplūsti jums į galvą ir čia sukelti tylų pragarą, liūdinti, linksminti, jaudinti, gąsdinti ar netgi sudominti?
—
Knyga prasmę įgauna tik tada, kai yra skaitoma, kai suaktyvinama skaitytojo galvoje. Kol guli lentynoje, ji yra knyga tik tuo atžvilgiu, kad turi puslapius, viršelius ir tekstą, bet tai nėra knyga tikrąja to žodžio prasme, žodinis akvariumas, kupinas personažų, spalvų ir srovių, užplūdusių mus, kai ją atsivertėme; ji dar netapo savimi.
“Niekas kitas taip neskatina interpretacijų, kaip nesąmonės.“ U. Eco
Ši knyga — tai dviejų eruditų, Umberto Eco ir Jean-Claude Carrière pokalbis apie knygos istoriją ir jos įtaką kultūrai. Pokalbis, kurio kryptis švelniai koreguojama Jean-Philippe de Tonnac, skaitytoją įtraukia tarsi verpetas ir leidžia pasijusti lyg sėdėtum visai šalia šių diskutuojančių genijų.
Tai tikras desertas bet kuriam knygų mylėtojui. Skaityti nėra lengva, tačiau nepaprastai įdomu. Norint sekti intelektualų pokalbį smegeninei teks šiek tiek padirbėti. Tai ne ta knyga, kurią kartą perskaitęs padėtum į lentyną ir neatsiverstum ateinančius 30-40 metų. Iš tokių knygų galima daug ir dažnai mokytis — retorikos, minčių dėliojimo sklandumo, argumentavimo, subtilaus humoro. Knygoje kalbama apie knygos istoriją, senovės bibliotekas, inkunabulus, dabartines asmenines bibliotekas, elektronines knygas, kiną.
Beje, nors į mano rankas pakliuvo antrasis, pataisytas leidimas, korektūros klaidų vis dėlto nebuvo išvengta, kas tokio lygio knygoje šiek tiek badė akis.
—
“Kai valstybė tampa per daug galinga, poezija nutyla. Kai valstybė visiškai žlunga, kaip tai atsitiko pokario Italijoje, menas tampa laisvas sakyti, ką privalo pasakyti.“ U. Eco
—
“Galbūt visų didžiausias rašytojas yra tas, kurio visiškai nesame skaitę.“ J. C. Carrière
—
“Jei norite, kad jus prisimintų, būtina rašyti. Rašyti ir kaip nors pasistengti, kad raštai nepradingtų kokiame nors liepsnojančiame lauže.“ J. C. Carrière
—
Autoriai: Jean-Claude Carrière, Umberto Eco, Jean-Philippe de Tonnac
“Kokios vis dėlto knygos išdavikės! Manaisi, kad jos duoda atspirtį, bet jos atsigręžia prieš tave.“
—
“Knygos tebuvo viena iš saugyklos rūšių, kur saugodavome tuos dalykus, kuriuos bijojome pamiršti. Jose nėra nieko stebuklinga. Stebuklas tik tai, ką knygos sako, kaip jos iš lopinėlių į vieną drabužį mums pasiuvo visatą.“
—
Stiprus ir labai įtaigus antiutopinis pasakojimas apie cenzūrą, kontrolę, žmonių sistemingą bukinimą, susvetimėjimą, perrašomą istoriją ir panašiai. Veiksmas vyksta ateityje, kai ugniagesiai jau gaisrų nebegesina, o juos sukelia ir degina knygas, laikomas slaptose pavienėse namų bibliotekose, informacija žmonėms perduodama milžiniškuose sienrodžiuose (televizoriai per visą kambario sieną) ir nuolat ausyse zvimbiančiose ausinėse. Iš žmonių tiesiog brutaliai išmušamas gebėjimas savarankiškai mąstyti, turėti savo nuomonę ir kritišką požiūrį.
Intriga prasideda tada, kai pagrindinis knygos veikėjas, gaisrininkas Gajus Montegas, paskatintas kaiminystėje gyvenančios mergaitės, pradeda kelti klausimus ir žvelgti į viską iš kitos pusės. Jam pasidaro smalsu, dėl ko tos knygos deginamos, kas jose yra tokio, dėl ko valdžiai gali būti neramu.
Šis kūrinys pirmą kartą išleistas 1953 metais, tačiau net ir praėjus 60 metų, nesijaučia to “senovinės fantastikos“ ataskonio, kuris kartais lieka skaitant seniau parašytas fantastines knygas. Galbūt dėl to, kad rašytojas nesileido į detalius technologijų ar aplinkos aprašymus, o rašė apie problemas, kurios, tikriausiai, darosi vis aktualesnės.
Keista, kad šios knygos nėra 1001 sąraše, mano nuomone, ji tikrai nusipelno ten būti. Kūrinys labai primena 1984-uosius, tiesą sakant, užsimaniau ir vėl perskaityti šį legendinį Orvelo kūrinį, tik bijau, kad artimiausiu metu sunkiai atrasiu tam laiko.
Leidykla: Vaga, 1994 m. (Pasaulinės literatūros biblioteka)
Vertė: Antanas Gailius
Asmeninis įvertinimas: 3/5
—
“…vis dėlto pasitaiko kartais progų, kai vienu žodžiu, vienu žvilgsniu, vienu pasitikėjimo ženklu galima pasiekti daugiau nei alinančiomis viso gyvenimo pastangomis. Žinoma, taip ir yra. Tiesa, tos progos vis dėlto ir vėlei sutampa su bendrąja situacija tuo, kad jomis niekda niekas nepasinaudoja.“
—
Nelengvas, tamsus kūrinys, dažnai mane smarkiai pristabdydavęs labai ilgais monologais, neretai pateikiamais vienoje pastraipoje per 6-8 puslapius.
Pagrindinis veikėjas, paprastas žmogus K., atvyksta į miestelį ir susiduria su nesuprantamai absurdiška, griozdiška ir išsikerojusia biurokratija ir paprastų gyventojų atšiaurumu. K. bandantis aiškintis, kaip toji miestelio biurokratija veikia, kalbantis su gyventojais ar valdininkų atstovais, viskas tampa dar neaiškiau. Neretai pasijusdavau lyg skaityčiau aprašytą sapną, kuriame nėra nei jokios logikos, nei aiškumo, lyg viskas skendėtų rūke…
Kodėl tik 3? Dėl anksčiau minėtų monologų bei dėl to, kad, vis dėlto, kūrinys nebaigtas. O pabaigos labai norėjosi… Trejetą rašau ne dėl to, kad kūrinys buvo sunkus ir, tikriausiai, mano taip ir neperprastas. Reikia juk ir sunkių skaitinių, kad pajustum skaitymo džiaugsmą. Tačiau po tokios knygos reikia šiek tiek laiko atsigauti ir paskaitinėti ką nors lengvesnio.
Knygos viršelyje parašytas sakinys “Tai nuostabi istorija, kaip žmogus, sukūręs Hobitą, tapo šiuolaikinės literatūros milžinu“ turėjo tarsi morališkai paruošti skaitytoją įstabiai pažintinei kelionei po didžiojo Tolkino gyvenimą. Tačiau perskaitęs knygą galiu pasakyti tiek, kad tai nebuvo įdomiausiai parašyta biografija, kurią teko skaityti. Be abejo, Tolkinas buvo be galo įdomus ir savitas žmogus, tačiau, mano nuomone, biografijos autorius buvo silpnokas.
Tolkino gyvenimas aprašomas neidealizuojant šio legendinio rašytojo. Kaip ir visi žmonės, jis turėjo savitų ydų, kai kurios iš tų ydų buvo gan keistos.
Beje, knygos išnašos, kurių nėra taip mažai, yra pateikiamos knygos pabaigoje. Man toks išnašų pateikimas niekada nepatiko. Skaitymą dažnai tenka nutraukti viduryje pastraipos, atsiversti knygos pabaigą, pagal numerį susirasti reikiamą išnašą ir dažnai pamatyti, kad tai tik paimta citatos dalis iš kažkokio laiško. Erzina…
Ir jeigu tas senukas išlipęs iš vežimo pasirąžytų (dabar viskas vyksta pagreitintai), pažvelgtų ten, kur buvo pompa, kurią kareiviai susprogdino, kad nieko sveiko nebeliktų, ir pasiskųstų tokiais žodžiais: “Kurgi mes rasime vandens?“, jis, Maiklas K, išsitrauktų iš kišenės arbatinį šaukštelį ir didelį virvės kamuolį. Jis išvalytų nuolaužas iš šachtos žiočių, sulenktų šaukštelio kotą, pririštų prie jo virvę, nuleistų jį giliai po žemėmis į šachtą, o kai ištrauktų, tame šaukštelyje būtų vandens; ir šitaip, tartų jis, galima išgyventi.
—
Kaip sunkiai skaitėsi man ši knyga… Ir ne dėl to, kad tekstas būtų labai sudėtingas. Prisėdęs prie skaitymo tikrai užsikabindavau. Tačiau ši knyga buvo skaitoma pdf formate, kompiuteryje. Ir dar kartą įsitikinau, kad toks knygų formatas man visiškai ne prie širdies. Nepatogu skaityti, vis blaškausi ties darbais, kuriuos galiu atlikti kompiuteriu, nepatogu pereiti prie kitų puslapių ir t.t. Per tą laiką, kai skaičiau šią knygą per kompiuterio monitorių, perskaičiau dvi popierines knygas ir jas baigęs jaučiausi žymiai maloniau.
O dabar šiek tiek apie knygą. Skaityti buvo įdomu. Knygoje pasakojama apie Maiklo K blaškymąsi karo apimtoje šalyje. Įdomus tas Maiklas K, gan smarkiai jis man primena Forestą Gampą. Tik sekasi Maiklui žymiai mažiau, neranda jis savo vietos, toje neramioje šalyje. Tačiau kad ir kaip Maiklui nesisektų, jis niekada nepraranda vilties (posakis viltis – durnių motina čia ypač tinka).
Ar jums šautų galvon slapstantis karo zonoje ir neturint maisto, pasodinti keletą moliūgų ir laukti, kol jie prinoks? Ir ne šiaip kur pasodinti, o saulės išdegintoje Afrikos žemėje. O paskui laistyti kiekvieną daigelį, stengiantis nedrėkinti aplinkinės žemės, kad nepradėtų žaliuoti žolė ir aplinkiniams nekiltų įtarimas. Man ne, o Maiklas K kaip tik taip ir padarė.
Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Tikrai rekomenduočiau tam, kas yra nubėgęs bent 10 km
—
Iš karto sakau, kad knygą vertinau ne kaip grožinės literatūros kūrinį, o kaip memuarus. O kadangi man patiko šis Murakamio pasakojimas apie bėgimą ir rašymą, todėl skyriau maksimalų balą.
Vos tik ši knyga pasirodė knygynuose, iškart norėjau ją įsigyti, tačiau vis atbaidydavo kaina. Kaskart užsukęs į kokią knygų parduotuvę vis pasklaidydavau, perskaitydavau kelis puslapius. Atsimenu, prieš bėgant pernai metų Vilniaus maratoną, kaip tik atsiverčiau Murakamio pasakojimą apie tai, kaip jis bėgo ultramaratoną, kaip tik tą vietą, kurioje jis pasakoja, kaip bėgdamas vis kartoja mantrą, jog tėra tik mašina, o ne žmogus. Įsivaizduoju, kokia keista ši teksto vieta turėtų būti ne bėgikui. Nors Murakamis labai vaizdžiai ir įtaigiai pasakoja apie bėgimo metu patiriamus įspūdžius, tačiau tik po kelių dienų pats bėgdamas savo pirmuosius gyvenime 42,195 km supratau, ką Murakamis turėjo galvoje. Keistas jausmas, kai trisdešimtajame kilometre vis dar bandai palaikyti orumo ir savigarbos negriaunantį bėgimo tempą, o abiejų kojų šlaunų raumenys sutraukti, be proto norisi burnon įsimesti ko nors saldaus, o tave lenkia kaulus barškinantys senukai [asmeninė tinklaraščio autoriaus patirtis]. Gal pasakysiu kiek banalokai, bet to nepatyrę žmonės tikriausiai ne visiškai supras ir pačią knygą.
Kai kas perskaitę šią Murakamio knygą gali pavadinti jį arogantišku. O kodėl gi ne? Aš taip pat savimi didžiuočiausi, jei turėčiau ryžto per mėnesį nubėgti vidutiniškai 350 km. Skaitydamas šią knygą dar geriau susipažinau su Murakamiu, mano ir taip mėgstamu rašytoju. Ir dabar žinau, kad mus sieja ne vien jo kūriniai, bet ir tas bėgikų savitarpio supratimo ir pagarbos jausmas.
Tai įdomi ir įtaigiai parašyta knyga apie bėgimą, triatloną ir kūrybą. Rekomenduoju.
P.S. Pavasaris prasidėjo, tuoj bus galima atidaryti šiltąjį bėgimo sezoną.
Knyga: The Prague Cemetery (Prahos kapinės), 556 p.
Leidykla: Vintage, 2012 m.
Vertė: Richard Dixon (iš italų k.)
Asmeninis įvertinimas: 4/5
Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Tai nebūtų U. Eco knyga, kurią pirmą rekomenduočiau
—
Once upon a time, when people went off to war, didn’t they say it was God’s will? But to do so you need people who want to fight. If no one wants to fight, no one will die. The wars would be pointless.
—
Po ilgos pertraukos vėl paėmiau į rankas knygą anglų kalba. Ir skaitant tikrai jautėsi, kad mano anglų kalbos žinios šiek tiek apkerpėjusios. Aišku, per dieną tenka perskaityti nemažai puslapių anglų kalba, tačiau daugiausiai susiduriu su moksline lietratūra, kuri, galiu pasakyti, smarkiai skiriasi nuo grožinės. O dar tai, kad U. Eco tikrai nėra ypač lengvai skaitomas net lietuvių kalba, buvo nemenkas iššūkis įkirsti jo knygą angliškai. Na bet įpusėjus knygą skaitymas vyko sklandžiau.
O dabar apie knygą. Kaip sako pats U. Eco, šioje knygoje visi veikėjai tikri, išskyrus pagrindinį, kapitoną Simoninį. Autorius sumaniai įpina Simoninį į visus svarbiausius XIX a. pabaigos Europos įvykius, padarydamas jį vienu pagrindiniu tuos įvykius sukėlusiu, ar didelę įtaką jiems turėjusiu asmeniu (Garibaldžio kovos Italijoje, Dreifuso byla…). Pagrindinis veikėjas yra puikus dokumentų padirbinėtojas, nestokojantis fantazijos sąmokslo teorijų kūrėjas. Eco, virtuoziškai žongliruodamas tikrais faktais ir įvykiais, pateikdamas juos per savo veikėjo Simoninio prizmę, mane privertė įsijausti į jo pasakojamą istoriją ir kartais net suabejodavau, ar tik tai nėra tiesa. Nenoriu atpasakoti knygos siužeto, pasakysiu tik tai, kad šios knygos skaitytojų laukia įdomi istorija apie tuometinės Europos slaptųjų tarnybų veiklą, apie nusikaltėlių ir avantiūristų gyvenimą, apie tai, kaip kuriamos sąmokslo teorijos apie masonus, žydus, jėzuitus.
Dvejojau, kokį balą rašyti šiam kūriniui – 3 ar 4. Apsistojau ties 4, tačiau su šiokiu tokiu minusu. Kadangi esu U. Eco mėgėjas, iš jo visada tikiuosi daug. Nesakau, kad ši knyga nuvylė, anaiptol. Tai puiki knyga, praplėčianti skaitytojo akiratį (galbūt todėl man ir patinka Eco, nes skaitant jo knygas jautiesi, jog skaitytum tikrą, intelektualią Knygą, o ne kažkokį pigų skaitalą). Tačiau kažko tokio vis dėlto trūko, ir todėl ši knyga man pasirodė ne tokia gera kaip Fuko švytuoklė ar Rožės vardas.
Štai čia galite pasiskaityti ką pats Eco kalba apie šį savo kurinį (interneto portalas IQ.lt).
— O jūsų žvalgai? — sero Gregorio Kligeino veidas atrodė iškaltas iš akmens. Ugnis židinyje jo odai suteikė švelnų oranžinį atspalvį ir metė gilius šešėlius ant akiduobių. — Jie nieko nematė? Jūsų neįspėjo?
Krauju aptekęs pasiuntinys papurtė galvą.
— Mūsų žvalgai dingdavo. Manėme, kad tai Marko Paiperio darbas. Tie, kurie grįžo, nieko nematė.
— Žvalgui, kuris nieko nemato, akys nereikalingos, — pareiškė Kalnas. — Išpjaukit jas ir atiduokit naujam. Pasakykit jam, kad viliatės, jog keturios akys matys geriau nei dvi… jei ne, vyras po jo turės šešias.
—
“…kalaviju turi užsimoti nuosprendį paskelbęs žmogus. Jei jau atimi žmogui gyvybę, privalai pažiūrėti jam į akis ir išklausyti jo paskutinius žodžius. Jei negali to ištverti, tada galbūt žmogus nenusipelnė mirti.“
Tėvo akys įsmigo į jį, blyškiai žalios, išmargintos auksu, tokios šaltos, kad Tyrioną nukratė šiurpuliai.
— Ar tai jus nustebino, tėve? — paklausė jis. — Ar tai sutrukdė jūsų planams? Mus turėjo išskersti visus, ar ne?
—
Metus pradėjau tikru delikatesu. Nuo pat knygos išleidimo lietuvių kalba nekantravau, kada galėsiu suleisti savo akis į šį G. R. R. Martin’o šedevrą. Tai pirmoji Ledo ir ugnies giesmės knyga, kitos keturios dar neišleistos lietuvių kalba. Tikiuosi, kad leidėjai nesnūduriuos ir greitai pasirodys kitos knygos.
Sostų žaidimo fanu tapau žiūrėdamas to paties pavadinimo serialą. Galbūt skaityti knygą po serialo nėra ypač gera mintis, tačiau serialas kuriamas jau trečius metus, o pradėdamas jį žiūrėti net nesvajojau, kad bus išleistas lietuviškas knygos leidimas. Šiaip ar taip, serialas ir knyga puikiai papildo vienas kitą. Knygoje nepalyginamai geriau atskleidžiami visi veikėjai, jų charakteriai, mintys. O kūrinio ekranizacijoje nuostabiai vaizduojamas Vesteroso (žemyno, kuriame vyksta veiksmas) kraštovaizdis, miestai, pilys, žmonių apranga.
Pats kūrinys yra fantasy stiliaus, bet pirmojoje knygoje mistikos dar labai mažai. Tik miglotos legendos apie kažkada gyvavusius laikus, kai žmonės naudojo magiją, užkeikimus, legendos apie prieš tūkstančius metų gyvenusius drakonus. Tačiau skaitant kūrinį vis kirba tokia nuojauta, jog tie laikai greit sugrįš ir visiškai pakeis dabartinį Vesteroso gyvenimą. Ir vis kyla grėsmė iš Šiaurės, kurioje telkiamos laukinių genčių, vaildlingų, pajėgos. Be to, senieji žmonės prognozuoja, kad artėja ilga žiema, su savimi atsinešianti dar daugiau pavojų. Per vieną iš tokių žiemų, prieš tūkstančius metų, iš Šiaurės atėjo Kiti, mitinės prisikėlusių numirėlių būtybės, nusiaubę visą žemyną, ir tik po ilgų karų vėl nustumti į Šiaurę. Civilizuotąjį Vesterosą nuo pavojų iš Šiaurės saugo nepaprasto aukščio Siena ir Nakties sargybos būriai. Tačiau ar jų pakaks atremti visiems pavojams?
Piečiau nuo sienos verda kitas gyvenimas. Žemyne valdančios įtakingos senosios giminės įsitraukia į nesutarimus dėl sosto, prasideda intrigų ir sąmokslų rezgimai, įnirtingi mūšiai ir kova dėl valdžios. O iš vakarų vis ateina gandai apie stiprėjančią Daneiris Targeirin, dar vieną pretendentę į sostą, kurios tėvą, tuo metu valdžiusį Vesterosą, prieš keliolika metų nužudė sukilėliai, po to pasidalinę valdžią sau. Taigi, ši pirmoji serijos knyga, nors ir pakankamai nemažos apimties (640 psl.), yra tik įžanga Vesteroso žemyną krėsti pradėsiantiems įvykiams.
Man ypač patinka, kad šioje knygoje nėra “geriečių ir blogiečių“. Žinoma, kiekvienoje įtakingoje šeimoje yra tam tikros vertybės, savotiškas garbės ir orumo suvokimo laipsnis. Veikėjai, iš pirmo žvilgsnio atrodantys kaip tipiniai geriečiai, žvelgiant iš kito veikėjo perspektyvos atrodo kaip neigiami personažai. Ir todėl čia puikiai tinka posakis, kad istoriją rašo nugalėtojai. Kas sugebės laimėti kovas dėl sosto, tie ir bus “gerieji“, nesvarbu, kokių nusikaltimų būtų padarę praeityje.
Dar vienas puikus knygos bruožas yra žodinės dvikovos. Tiesiog su pasimėgavimu skaitau veikėjų dialogus. Šioje sferoje turbūt sunkiai kas nors gali prilygti Lanisterių šeimos atstovui neūžaugai Tyrionui.
Pabaigai siūlau pažiūrėti serialo Game of Thronestrailer’į. Šis video susuktas antram serialo sezonui, kuris statytas pagal antrąją knygą, tačiau manau, kad per šias beveik dvi minutes puikiai atskleidžiama pagrindinė šio grandiozinio kūrinio nuotaika.
„Perskaityti negalima atidėlioti“. Po kuriuo žodžiu šiemet kablelį dėsi Tu?
Kiekvienas turime knygų, kurias labai norime, tačiau dėl tam tikrų priežasčių niekaip neprisiruošiame perskaityti. Knygos skirtos skaitymui, o ne dulkėjimui lentynose. Svarbiausias šio projekto tikslas – skatinti žmonės skaityti bei sumažinti neperskaitytų knygų kiekį.
Taigi, šioje iniciatyvoje nutariau dalyvauti ir aš. Kadangi jau dabar esu pradėjęs vykdyti savo asmeninį mažytį iššūkį 1001 knyga, nemanau, kad tuo sąrašu reikėtų aklai apsiriboti. 2013 m. knygų iššūkio sąrašą sudarau savo nuožiūra ir jei ten bus knygų iš 1001 knygos iššūkio, tada tai bus du zuikiai vienu šūviu. Mano knygų iššūkio sąrašas ateinantiems metams:
1. George R.R. Martin – Sostų žaidimas. Ciklo “Ledo ir ugnies giesmė“ 1 knyga
2. Jean-Claude Carriere ir Umberto Eco – Nesitikėkite atsikratyti knygų
3. Fiodoras Dostojevskis – Nusikaltimas ir bausmė
4. Haruki Murakami – Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą
5. John Fowles – Magas
6. Umberto Eco – Prahos kapinės
7. Ray Bradbury – 451 Farenheito
8. Michailas Bulgakovas – Meistras ir Margarita
9. John Maxwell Coetzee – Maiklo K gyvenimas ir laikai
Na ir išnarstyta buvo paprasto žmogaus dienotvarkė, nei vienas rutinos elementas neprasprūdo pro filosofinę prizmę. Jau pati knygos anotacija žada, jog į kasdienį gyvenimą bus pažvelgta iš filosofinės pusės, pačią filosofiją nuleidžiant iš padebesių ir parodant, jog ji pritaikoma ir paprasto žmogaus gyvenime. Ir tikrai buvo įdomu perbėgti per visą eilinę žmogaus dieną, kurios etapus autorius išnarsto pasitelkdamas į pagalbą įvairių filosofų ne vien Sokrato (kurio buvo labai nedaug) įžvalgas. Vis dėlto, iš knygos tikėjausi kažko daugiau, nors kitiems ją tikrai rekomenduočiau. Juk tokio tipo literatūros lietuviškuose knygynuose nėra tiek daug.
Skaitome knygas 