Vis save gėdinu, kad esu labai diskriminuojantis skaitytojas. Ne specialiai, bet tiesiog taip gaunasi. Ta mano diskriminacija pasireiškia dviem aspektais. Pirma, kažkodėl, turėdamas galimybę rinktis, pirmenybę dažniausiai skiriu užsienio rašytojams, o ne lietuviams. Antra, nedariau specialios statistikos, bet manyčiau, kad vyrų ir moterų rašytojų santykis tarp mano skaitomų knygų būtų koks 10:1, o gal net dar prastesnis. Taigi, nutaręs tapti geresniu žmogumi, į rankas paėmiau vieną svarbiausių lietuviškų kūrinių, Ievos Simonaitytės “Aukštujų Šimonių likimą“.
Už šį 1935 m. išleistą romaną Ieva Simonaitytė 1936 m. gavo Lietuvos valstybinę literatūros premiją. Įdomu tai, kad premija įsteigta 1935 m. o Simonaitytė buvo pirmoji laureatė. Deja, bet neradau šios premijos kitų laureatų, turbūt prastai ieškojau.
Romane pasakojama apie Mažosios Lietuvos bajorų šeimą. Gerbiama šeima palaipsniui degraduoja, bėgant metams patiria įvairių negandų, kol galiausiai nusivažiuoja iki paprastų burnojančių būrų lygio.
Nežinau kaip kitiems, bet man asmeniškai sunku skaityti kūrinį, kuriame vyrauja vien degradacijos ir neigiamybių visuma. Juk net ir koks bebūtų sumautas kieno nors gyvenimas, visada atsiranda nors mažiausias pozityvo grūdelis. O šiame romane viskas tik žemyn, žemyn… Jei jau manei, kad autorė pakankamai nukankino savo literatūrinius herojus, tai oi, palauk ir pažiūrėk, kas bus toliau! Keista, kad paskui visi stebisi, kodėl lietuviška literatūra nėra mėgstama ne tik jaunimo, bet ir vyresniųjų tarpe.
Vienu žodžiu, knyga ne man. Bet aš nenusiteikęs pasiduoti ir toliau bandyti būti geresniu žmogumi. Tik reikia laiko atsigauti…
—
Autorė: Ieva Simonaitytė
Knyga: Aukštujų Šimonių likimas, 456 p.
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011 m.