Adam Smith – Tautų turtas I, II

Karts nuo karto įvairiuose ekonomikos ar politikos straipsniuose tenka susidurti su Adamo Smitho paminėjimu. Kai kalba pasisuka apie įvairius liberalizmo niuansus ar ekonomikos reguliavimą, tuoj kas nors mestels žymiąją Smitho “nematomos rankos“ metaforą. Taigi, pribrendo laikas man kiek giliau pasidomėti Smitho idėjom, tad įsigijau žymiausio jo kūrinio, “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas“, sutrumpintai tiesiog “Tautų turtas“ naujus lietuviškus vertimus. Turiu prisipažinti, kad šios pusplytės gan ilgokai stovėjo lentynoje laukdamos, kol išdrįsiu jas paimti į rankas, mat per abu tomus susidaro daugiau nei tūkstantis puslapių, tad kiek prisibijojau tokios apimties mokslinio teksto. Bet atėjo ta lemtinga diena, kai įkvėpiau ir atsiverčiau pirmuosius “Tautų turto“ puslapius.

Ignotas Domeika – Mano kelionės II tomas

Prieš kurį laiką perskaičiau žymaus lietuvio Ignoto Domeikos atsiminimų pirmąją dalį, po to iškart ėmiau skaityti ir antrąjį jo atsiminimų knygos tomą. Taigi, dabar atėjo laikas ir antram įrašui.

Pirmame atsiminimų tome I.Domeika aprašo savo kelią nuo Lietuvos iki Čilės. O šiame tome I.Domeika jau pasakoja apie savo gyvenimą ir keliones po Čilę. Savo kelionėse po šį tolimą mums kraštą I.Domeika aprašo savo įspūdžius apie Čilės gamtą, geologines ypatybes, kasyklas, naudingųjų iškasenų gavybos procesus, vietinių gyventojų būdo bruožus ir papročius. Kadangi pats tuose kraštuose niekada nebuvau ir kažin ar kada nors pavyks ten nukeliauti, buvo nepaprastai įdomu skaityti apie visus tuos įspūdžius, kuriuos I.Domeika patyrė. Be to, reikia pripažinti, kad, būdamas geologas, I.Domeika tikrai turėjo rašytojo gyslelę ir buvo gerai įvaldęs pasakojimo meną, nes skaityti jo tekstus buvo labai įdomu.

Žinia, gyvename pasipūtimo, išpuikimo ir valdžios idėjos sukasdieniškėjimo laikais, kiekvienas kareivis savo kuprinėje nešiojasi maršalo lazdą, kiekvienas rašeiva taikosi į nemirtingumą, kiekvienas tarnautojas, kontoros darbuotojas žvilgčioja į ministro portfelį, į rūmus ir niekina pareigas, kurias eina.

Artimiausia žmogžudystės kaimynė yra bausmė ir, nelaimei, iki jos ne visada veda atgailos kelias.

Mane ypač nustebino epizodas, kuriame I.Domeika aprašo vietinių Čilės moterų vaikų prižiūrėjimo tradicijas. Skaitydamas bandžiau susidaryti vaizdą, kai kūdikiai kabinami ant sienos lyg paveikslėliai:

Čia nėra lopšių. Vietoje lopšio, kol kūdikis dar nepradėjo vaikščioti, motina naudoja mažą, vaiko ilgio lentelę, kuri kartais būna apvyniota šiaudais. Ant tos lentelės rėksmingą vaikutį suvysto ir pririša prie jos vilnone pala, tačiau taip, kad jo kojelės ir rankutės liktų laisvos. Kai namų ruoša ar koks vyro paliepimas neleidžia jai užsiimti vaiku, lentelę su pririštu prie jos kūdikiu motina beveik statmenai pastato ant žemės ir atremia į sieną arba pakabina ant jos lyg paveikslėlį ir pernelyg nesirūpina nei jo riksmu, nei ašarojimu. Kai išsirengia į kelionę, lentelę su kūdikiu pasikabina ant nugaros, o prie lentelės pritvirtintą virvutę užsiriša ant kaktos, taigi vaiko galva visada būna atgręžta atgal, į priešingą pusę nei eina motina.

—

Autorius: Ignotas Domeika

Knyga: Mano kelionės II tomas, 513 p.

Leidykla: Margi raštai, 2008 m.