Jaroslavas Hašekas – Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai

Apie šaunųjį kareivį Šveiką tikriausiai žino ar bent yra girdėję visi civilizuoti žmonės, šis personažas jau yra tapęs tikru simboliu. Su juo pirmą kartą susipažinau berods vidurinėse mokyklos klasėse, ėjome žiūrėti spektaklio apie Šveiką ir jo nuotykius. Keistas buvo tas spektaklis, atsimenu tik du epizodus. Pirmasis epizodas apie tai, kaip beprotnamyje veikėjai makaluoja kažkokius sloinikus su vandeniu ir spokso į teliūškuojantį vandenį. Antrasis – vienas veikėjas “groja“ nuogu nusisukusios nuo auditorijos moters kūnu lyg violončele. Dabar net nepamenu, koks buvo šio epizodo kontekstas su kūriniu, tikriausiai išsižiojęs spoksojau į tą aktorę negalėdamas patikėti savo akimis. Suprasdamas, kad šių epizodų vargu bau ar pakanka, kad galėčiau sakyti, jo esu susipažinęs su Šveiku, nutariau galų gale perskaityti ir knygą. Tuo labiau, kad ji kaip tik dulkėjo lentynoje.

Ignas Pikturna – Balta jūros spalva

Vieną vakarą, rinkdamasis knygą ilgai stovėjau prie lentynos ir niekaip neišsirinkdamas naujos aukos erzinau namiškius. Lentynoje neskaitytų knygų daugybė, tačiau niekas nelipo… Galų gale nutariau pasirinkti kompromisinį variantą – čiupau nedidukę apybraižų ir reportažų knygelę apie plaukiojimą prekybiniais laivais. O perskaitęs šią knygelę galbūt lengviau išsirinksiu rimtesnį skaitinį.

Knyga, kaip jau sakiau, yra apie plaukiojimą prekybiniais laivais. Autorius, pats būdamas rašytojas marinistas, aprašo savo įspūdžius plaukiojant tiek tolimojo plaukiojimo žvejybiniais laivais, tiek kursuojant artimaisiais maršrutais tarp Klaipėdos ir Brėmeno. Patys tekstai visai įdomūs, padeda susidaryti įspūdį apie anksčiau visiškai paslaptingai atrodžiusį jūreivių gyvenimą.

Tačiau dabar koncentruotis norėčiau ne į pačios knygos aprašymą, o į akis draskantį panašiu laikmečiu leistų knygų vieną bruožą.

Gilbertas Kytas Čestertonas – Esė

Gilbertas Kytas Čestertonas nėra itin žinomas lietuviams anglų rašytojas, nors į lietuvių kalbą vis dėlto yra išverstos kelios jo knygos, iš kurių žinomiausia – detektyvas “Tėvas Braunas“. G.K.Čestertonas buvo itin produktyvus rašytojas, eseistas, žurnalistas, meno ir literatūros kritikas, parašęs apie 80 knygų, kelis šimtus poemų, apie 200 apsakymų, 4000 esė, kelias pjeses. Taigi, pamaniau, kodėl gi nesusipažinus su šio, buvusio gana įtakingu savo šalyje, anglų rašytojo kūryba, ypač kai mano lentynose kaip tik nuobodžiauja jo esė rinkinys.

Rinkinys dalinamas į tris skyrius, kuriuose esė surikiuotos pagal tokias temas: žmonijos tradicija, kraštai ir tautos, praeities šiandiena. Lyginant su neseniai skaityta U. Eco esė rinkiniu, šioje G.K. Čestertono knygoje visuomenė nepjaustoma į tiek skirtingų dalių, kaip italo rašiniuose. Tikriausiai šio rinkinio sudarytojai stengėsi surinkti esė, kurių tematika daugmaž būtų panaši. Ir tai nėra blogai. Ne su visomis rašytojo įžvalgomis sutikau, tačiau rašymo stilius paprastas, įkandamas, o temos gana įdomios. Puiki knyga akiračio praplėtimui.

G.K.Čestertonas (Vikipedija)

Nors ir kaip būtų keista, vis labiau įsitikinu, kad Britų muziejaus biblioteka, be visų kitų savo funkcijų, atlieka dar ir privataus beprotnamio funkciją. Šiuose mokslo rūmuose, gėrėdamiesi amžių išmintimi ir valstybės tarnautojų parama, tykiai bastosi žmogeliai, kurie tik mūsų humaniško amžiaus dėka nulipo nuo šiaudų krūvos. Giminės, sakoma, dažnai pasiunčia ramų pamišėlį į biblioteką, idant tas pažaistų dinastijas ar filosofus, kaip kad sergantis vaikas žaidžia kareivėliais.

Kiekvienoj lentynoje, kiekviename žurnale galima rasti patarimų, ką daryti, kad mums sektųsi. Tos knygos moko mus sėkmės visur kur, ir parašė jas žmonės, manau, neturėję sėkmės rašydami knygas.

—

Autorius: Gilbertas Kytas Čestertonas

Knyga: Esė, 280 p.

Leidykla: Mintis, 1989 m.

Knygų storėjimas (12)

Platonas – Valstybė

Nutariau toliau plėsti akiratį dar neartuose dirvonuose (t.y. filosofijoj) ir po Makiavelio čiupau garsųjį Platoną ir jo bene žymiausią veikalą – Valstybę. Juk Platonas- dažnai visur minimas filosofų klasikas, kuris padėjo pagrindus šiuolaikinei filosofijai. Ar ne? Kažkaip viltingai pradėjau skaityti knygą, iškart nutaisęs snobišką miną jau laukiau to sielos katarsio. Laukiau laukiau… Ir kažkaip, žinot, toks keistas WTF momentas užklupo kažkur įveikus 1/4 knygos.

Knyga parašyta dialogų formatu, kuriame pagrindinis veikėjas, Sokratas, bando savo klausytojams paaiškinti gėrio or teisingumo sąvoką. Šioms sąvokoms paaiškinti imamasi mintyse kurti idealią valstybę, mat tik tokioje idealioje valstybėje gali pasireikšti gėris visu savo gražumu.

Nikolas Makiavelis – Rinktiniai raštai

Skaičiau, kad Nikolo Makiavelio vardas yra tapęs velnio sinonimu (apie tai truputį toliau tekste), o brutali, amorali ir klastinga politika vadinama makiaveliška. Taigi, buvo proga paskaityti pono Nikolo Makiavelio raštus pačiam ir susidaryti savo nuomonę apie šį žmogų ir jo pažiūras.

Ir žinokit, nieko šokiruojančio neradau. Neragina jis valstybės vadovų kapoti pavaldiniams galvų, o nepaklusniųjų uždaryti geležiniuose narvuose. Didžiąją dalį savo teiginių filosofas remia istoriniais pavyzdžiais (ypač senovės Romos istorija), o nagrinėdamas konkrečius pavyzdžius paprasčiausiai vadovaujasi šaltu protu ir išskaičiavimais, gal kiek per daug toli nuošalyje palikdamas moralę ar geraširdiškumą.

Hermanas Melvilis – Enkantados. Kelionė po Europą ir Levantą

Besiknisdamas knygų lentynoje užkliuvau už žymiojo Mobio Diko autoriaus Hermano Melvilio kelionių dienoraščio. Nors tuo metu buvau ką tik pradėjęs kitą knygą, pasiėmiau ir šitą, kaip alternatyvų skaitinį, kai pagrindinės knygos eilutės “eisis sunkiau“. Tačiau su Enkantadomis įklimpau taip, kad net baisu. Atrodo kas čia tokio, vos 130 puslapių? 31 diena! O tuo metu buvusios “pagrindinės“ knygos net nebuvau paėmęs į rankas.

Visų pirma – kas tos Enkantados? Pasirodo, tai kitas Galapagų salyno pavadinimas.