Stanislaw Lem – Soliaris

Vaikystėje buvau labai pasinešęs ant ateivių. Skaitydavau visas knygas, kokios tik papuldavo į mano rankas apie tuos pilkus didžiaakius žmogeliukus. Su malonumu žiūrėdavau visokias laidas apie tas pačias istorijas, aprašytas jau perskaitytose ateiviškose knygose. Dažnai tiesiog žiūrėdavau dangun, tikėdamasis, kad pagaliau ir virš manęs praskris kokia nors lėkštė… Aišku, dabar tai atrodo gana juokinga, bet būnant vaiku tas supaprastintas ateivių modelis atrodė patrauklus, suprantamas. Net giminingas. Juk visi tie ateiviai iš istorijų ir filmų – tai tik labiau pažengusios žmogaus kopijos, siekiančios tyrinėti, pažinti, o gal ir užkariauti kitus kraštus.

Tačiau negi visa gyvybė tame plačiame kosmose turi būti sukurta ant vieno kurpaliaus? Stanislavas Lemas, žymus lenkų mokslinės fantastikos rašytojas, pasiūlė visiškai alternatyvų požiūrį į nežemišką gyvybę. Juk nebūtinai nežemiški padarai turi turėti dvi rankytes, dvi kojytes, dvi akis ir būti panašaus ūgio į standartinį žemietį. O jei kažkur tolimoje planetoje gyvena… vandenynas? Vienas didelis, nepažinus, bet protingas, panašus į bekraštį vandenyną tvarinys.

“Soliaris“ – nepaprasta knyga, smarkiai sujaukianti protelį. Apie desperatišką žmogaus norą užmegzti kontaktą su nežemiška būtybe, net jei tai būtybei žmogus tėra it ant sprando ropinėjati skruzdė. Apie žmogaus suvokimo ribotumą. Apie slapčiausiose žmogaus sąmonės kertelėse nukištas mintis, lūkesčius ir prisiminimus.

—

Mes, mes esame paprasti, esame Visatos žolė ir didžiuojamės tuo savo paprastumu, kad jis toks visuotinis, ir galvojame, kad jame galima viską sutalpinti. Tai buvo tokia schema, kuria apsiginklavę mes drąsiai ir džiaugsmingai žygiavome į tolius: į kitus pasaulius! Na, kas gi jie tokie, tie kiti pasauliai? Užvaldysime juos arba patys būsime užvaldyti – tiek ir tegalvojo mūsų nelemtos smegenys…

—

Mes nieko kito neieškome, tik žmonių. Nereikia mums kitų pasaulių. Mums reikia veidrodžio. Mes nežinome, ką veikti su kitais pasauliais. Užtenka to vieno, jau juo springstame. Mes norime surasti savo paties idealizuotą paveikslą – tai turėtų būti pasauliai, turintys tobulesnę už mūsų civilizaciją.

—

Autorius: Stanislaw Lem

Knyga: Soliaris, 232 psl.

Leidykla: Kitos knygos, 2014 m.

George R. R. Martin – Tafo klajonės

Kol užkietėję Martino gerbėjai laukia nesulaukia paskutiniosios Ledo ir Ugnies giesmės dalies, Alma littera bando kiek apraminti skaitytojus ir atitolinti galimą jų streiką leisdama senesnius George R.R. Martino kūrinius. Vienas iš tokių – Tafo klajonės, pirmą kartą į lietuvių kalbą išleistas dar 1998 m., tuo pasirūpino leidykla Eridanas (PFAF serija). Deja, apie šį ankstesnį leidimą nieko nežinojau, gėda. Užtat labai šauniai galima palyginti, kaip infliavosi nauja spauda. Per 19 metų nuo pirmojo leidimo, knyga išsipūtė nuo 206 puslapių iki 400. Beveik 100 % infliacija, nieko sau. Čia gal šiuolaikiniai skaitytojai smulkesnių raidžių neįžiūri? O dabar truputį apie pačią knygą.

Pagrindinis knygos veikėjas Hevilandas Tafas buvo paprastas prekeivis, savo aplūžusiu žvaigždėlaiviu “Rinktinių prekių mažomis kainomis gausybės ragas“ gabendavęs prekes po galaktiką. Tačiau vieną dieną jam į rankas papuolė seniai prarastas ir jau mitiniu tapęs didžiulis Ekologinės Inžinerijos Korpuso laivas sėjikas “Arka“. Tai buvo karinis laivas, kuriame buvo saugoma visų organizmų genetinė informacija ir kuris galėjo klonuoti bet kokią gyvybės formą. Tačiau taip pat šis laivas galėjo nušluoti planetose veikiančias ekosistemas užleisdamas įvairiausias ligas. Puikus įrankis tiek geriems, tiek blogiems tikslams pasiekti.

Taigi tapęs “Arkos“ savininku, Tafas meta savo prekeivio amatą, imasi ekologinės inžinerijos ir pradeda savo keliones po galaktiką. O klientūros Tafui netrūko: vienoje planetoje dėl nesustabdomai besidauginančios žmonių populiacijos gresia badas, kitoje tarp įvairių politinių frakcijų vyksta pramoginės žvėrių kautynės, todėl reikia stiprių kovinių monstrų ir panašiai. Tik kyla klausimas, ar vykdydamas savo ekologinės inžinerijos eksperimentus Tafas išlaikys sveiką protą ir neims savo “Arkos“ naudoti ne tokiems geriems darbeliams, o jo eksperimentai nepadarys dar daugiau žalos ekosistemoms.

Valdžia demoralizuoja, o absoliuti valdžia demoralizuoja absoliučiai.

Pati istorija ir pasakojimo maniera prikausto. Puikus subtilus humoras. Ponas Martinas tikrai turi talentą nepaleisti skaitytojo iki paskutinio puslapio. Norėjosi, kad knyga būtų net ilgesnė, daugiau klajonių. O gal čia kaip aukštos klasės restorane – turi pasikelti nuo stalo vis dar šiek tiek alkanas?

Aš gimiau žmogumi ir ilgus metus gyvenau žmogaus gyvenimą. Paskui suradau “Arką“ ir lioviausi būti žmogumi. Galia mano rankose pranoksta daugelio žmonijos garbintų dievų galią. Esu pajėgus atimti gyvybę kiekvienam sutiktam žmogui. Kiekvieną planetą, prie kurios stabteliu, galiu nusiaubti arba perdirbti, jei tik noriu. Aš esu Viešpats Dievas ar bent labai panašus į Jį, panašesnio nė vienam jūsų neteko ir neteks sutikti.

—

Autorius: George R. R. Martin

Knyga: Tafo klajonės, 400 p.

Leidykla: Alma littera, 2017 m.

Ray Bradbury – Marso kronikos

Knygos anotacijoje teigiama, kad Ray Bradbury kredo – “paversti paprastus dalykus stebuklingais, o stebuklingus – paprastais“. Ir tai tikrai puikiai apibūdina šią knygą. Skaitant apsakymus arba, kaip pats autorius teigia, “fantastines pasakėčias“, visą laiką nedingsta tvinpyksiška atmosfera.

Retai kada užtiksi poetišką mokslinės fantastikos knygą. “Marso kronikos“ būtent tokia ir yra. Rašytojas koncentruojasi į skirtingų (o gal visiškai panašių?) kultūrų sandūrą, nuošaly palikdamas technologinius dalykus. Gal ir gerai, nes 1977 m. parašyta knyga savo technologinėmis įžvalgomis galėjo smarkiai prašauti ir šiais laikais atrodytų keistai, jei ne juokingai.

Andy Weir – Marsietis

Gyvenam įdomiais laikais. Šaltojo karo metu vykusios kosminės varžybos prieš kurį laiką buvo aprimusios, tačiau dabar kosmoso tyrimai ir technologijos išgyvena renesansą. Be abejo, šiam atgimimui didelę įtaką padarė didžiulės privačių kompanijų, tokių kaip SpaceX ar Blue Origin, investicijos. Tikriausiai viso pasaulio geekai stebi Elono Musko bandymus įgyvendinti utopinę viziją apgyvendinti žmones Marse. Tiems geekams save priskirčiau ir aš. Galbūt net pavyks sulaukti tokios utopijos išsipildymo.

Na bet kol kosmoso užkariavimas apsiriboja artimosiomis orbitomis ir tik robotukų kelionėmis šiek tiek toliau, Andy Weir knyga “Marsietis“ yra tikras skanėstas moksliukams, bandantiems įsivaizduoti pilotuojamas misijas į Marsą ar gyvenimą Žemės kaimyninėje planetoje.

Kazys Paulauskas – Deimo efektas

Jaučiuosi kaltas. Parašiau savo atsiliepimus apie Kazio Paulausko “Deimo efektą“ ir galvoje suskambo Rolando Kazlo kritikus pašiepianti daina Stingo “Englishman in New York“ muzikos motyvais: “Aš kritikas, aštriadantis kritikas…“. Aš nesu kritikas, net nesu humanitaras, tiesiog savo tinklaraštyje ūkiškai išsakau savo įžvalgas apie skaitytas knygas. Bet kuris kūrinys, kurį perskaitau, tikriausiai yra šimtą milijonų kartų vertingesnis už bet kokią mano sapalionę, todėl niekas neturėtų piktintis kažkokio nereikšmingo knygiaus pastebėjimais. Net jei jie šiek tiek kritiški, ar ne? Na bet tiek tos įžangos, geriau apie pačią knygą.

Betvarkydamas pagaliau į namus parsivežtą bibliotekos turinį, užtikau šį nedidelį brošiūros dydžio leidinuką ir kažkaip nejučiom atsiverčiau. Viena eilutė, kita, jau, žiūrėk, ir puslapis. Nu nu, pažiūrim, kas toliau, kokios mokslinės fantastikos įžvalgos galėjo būti gvildenamos 1986 metais. Ar ponas Paulauskas, pasakodamas apie įvykius Marse ir jo palydove Deime, savo plunksna perspjaus genialujį Azimovą?