nonfiction

Adam Smith – Tautų turtas I, II

Karts nuo karto įvairiuose ekonomikos ar politikos straipsniuose tenka susidurti su Adamo Smitho paminėjimu. Kai kalba pasisuka apie įvairius liberalizmo niuansus ar ekonomikos reguliavimą, tuoj kas nors mestels žymiąją Smitho “nematomos rankos“ metaforą. Taigi, pribrendo laikas man kiek giliau pasidomėti Smitho idėjom, tad įsigijau žymiausio jo kūrinio, “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas“, sutrumpintai tiesiog “Tautų turtas“ naujus lietuviškus vertimus. Turiu prisipažinti, kad šios pusplytės gan ilgokai stovėjo lentynoje laukdamos, kol išdrįsiu jas paimti į rankas, mat per abu tomus susidaro daugiau nei tūkstantis puslapių, tad kiek prisibijojau tokios apimties mokslinio teksto. Bet atėjo ta lemtinga diena, kai įkvėpiau ir atsiverčiau pirmuosius “Tautų turto“ puslapius. [Skaityti toliau]

Reklama

Ignas Pikturna – Balta jūros spalva

Vieną vakarą, rinkdamasis knygą ilgai stovėjau prie lentynos ir niekaip neišsirinkdamas naujos aukos erzinau namiškius. Lentynoje neskaitytų knygų daugybė, tačiau niekas nelipo… Galų gale nutariau pasirinkti kompromisinį variantą – čiupau nedidukę apybraižų ir reportažų knygelę apie plaukiojimą prekybiniais laivais. O perskaitęs šią knygelę galbūt lengviau išsirinksiu rimtesnį skaitinį.

Knyga, kaip jau sakiau, yra apie plaukiojimą prekybiniais laivais. Autorius, pats būdamas rašytojas marinistas, aprašo savo įspūdžius plaukiojant tiek tolimojo plaukiojimo žvejybiniais laivais, tiek kursuojant artimaisiais maršrutais tarp Klaipėdos ir Brėmeno. Patys tekstai visai įdomūs, padeda susidaryti įspūdį apie anksčiau visiškai paslaptingai atrodžiusį jūreivių gyvenimą.

Tačiau dabar koncentruotis norėčiau ne į pačios knygos aprašymą, o į akis draskantį panašiu laikmečiu leistų knygų vieną bruožą. [Skaityti toliau]

Čarlzas Darvinas – Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu

Kadangi ne taip jau seniai skaičiau Čarlzo Darvino knygą apie jo mokslinę kelionę aplink pasaulį, tiesiog privalėjau perskaityti ir žymiausiąjį šio gamtininko veikalą, išleistą 1859 metais ir iš esmės pakeitusį požiūrį į gyvybės vystymąsi Žemėje. Sena.lt parduotuvėje radau vieną pirmojo lietuviško leidimo egzempliorių (naujasis “Obuolio“ leidyklos leidimas, nors ir visai gražus, nelabai traukia) ir neilgai trukus knyga jau laukė savo eilės lentynoje.

Taip jau susiklostė, kad knygą į rankas paėmiau tada, kai buvo šioks toks darbinis pikas, o atsiversti galėdavau tik vėlai vakare. Todėl per vakarą įkirsdavau vos apie 10-15 puslapių, nors ir tai dažnai užknapsėdavau, o kai kurias vietas tekdavo skaityti po 3-4 kartus. Tokiu tempu ir skaičiau šią knygą apie pusantro mėnesio.

Skaitant “Rūšių atsiradimą“ pageidautina turėti šiokias tokias gamtos mokslų žinias. Nors Darvinas rašė ganėtinai suprantama plačiosioms masėms kalba, vis dėlto, nereikia tikėtis, kad mokslininkas išdėstys rūšių atsiradimo teoriją visiškai be jokių mokslinių terminų. Taigi man, kurio biologijos žinios nespindi, reikėjo šiek tiek pasukti smegeninę, siekiant spėti su autoriumi. Prisipažinsiu, kad sukti tą smegeninę iš nuovargio snūduriuojant gana sunku, todėl gal koks ketvirtadalis knygos turinio kažkur nuplūduriavo nepalikdamas pėdų.

Taigi, ši knyga nėra kažkoks lengvo turinio laisvalaikio skaitaliukas. Skaitant “Rūšių atsiradimą“ reikia susikaupimo ir koncentracijos. Tačiau tai puiki knyga susipažinti su Darvino darbais ir teorijomis. Juk tikrai visi civilizuoti žmonės yra kažką girdėję apie Darviną, tačiau kas gali pasigirti perskaitę nors vieną šio mokslininko sakinį?

Tačiau svarbiausia priežastis, kodėl mes visai natūraliai nelinkę pripažinti, kad viena rūšis davė pradžią kitai, skirtingai rūšiai, yra tai, jog visuomet nenoriai tepripažįstame didelius pasikeitimus, nematę jų tarpinių stadijų. Šis keblumas yra toks pat, kokį jautė daugelis geologų, kai Lajelis pirmąkart ėmė tvirtinti, kad ilgos uolų virtinės žemyno viduje ir didžiuliai slėniai atsirado dėl tokių veiksnių veikimo, kurie ir dabar tebepasireiškia. Mūsų protas neįstengia suvokti net tai, ką reiškia “vienas milijonas metų“; jis nepajėgia susumuoti ir įsivaizduoti viso poveikio tų daugybės smulkių kitimų, kurie susikaupė per palyginti begalę generacijų.

Autorius: Čarlzas Darvinas

Knyga: Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, 589 p.

Leidykla: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959 m.

Gilbertas Kytas Čestertonas – Esė

Gilbertas Kytas Čestertonas nėra itin žinomas lietuviams anglų rašytojas, nors į lietuvių kalbą vis dėlto yra išverstos kelios jo knygos, iš kurių žinomiausia – detektyvas “Tėvas Braunas“. G.K.Čestertonas buvo itin produktyvus rašytojas, eseistas, žurnalistas, meno ir literatūros kritikas, parašęs apie 80 knygų, kelis šimtus poemų, apie 200 apsakymų, 4000 esė, kelias pjeses. Taigi, pamaniau, kodėl gi nesusipažinus su šio, buvusio gana įtakingu savo šalyje, anglų rašytojo kūryba, ypač kai mano lentynose kaip tik nuobodžiauja jo esė rinkinys.

Rinkinys dalinamas į tris skyrius, kuriuose esė surikiuotos pagal tokias temas: žmonijos tradicija, kraštai ir tautos, praeities šiandiena. Lyginant su neseniai skaityta U. Eco esė rinkiniu, šioje G.K. Čestertono knygoje visuomenė nepjaustoma į tiek skirtingų dalių, kaip italo rašiniuose. Tikriausiai šio rinkinio sudarytojai stengėsi surinkti esė, kurių tematika daugmaž būtų panaši. Ir tai nėra blogai. Ne su visomis rašytojo įžvalgomis sutikau, tačiau rašymo stilius paprastas, įkandamas, o temos gana įdomios. Puiki knyga akiračio praplėtimui.

G.K.Čestertonas (Vikipedija)

Nors ir kaip būtų keista, vis labiau įsitikinu, kad Britų muziejaus biblioteka, be visų kitų savo funkcijų, atlieka dar ir privataus beprotnamio funkciją. Šiuose mokslo rūmuose, gėrėdamiesi amžių išmintimi ir valstybės tarnautojų parama, tykiai bastosi žmogeliai, kurie tik mūsų humaniško amžiaus dėka nulipo nuo šiaudų krūvos. Giminės, sakoma, dažnai pasiunčia ramų pamišėlį į biblioteką, idant tas pažaistų dinastijas ar filosofus, kaip kad sergantis vaikas žaidžia kareivėliais.

Kiekvienoj lentynoje, kiekviename žurnale galima rasti patarimų, ką daryti, kad mums sektųsi. Tos knygos moko mus sėkmės visur kur, ir parašė jas žmonės, manau, neturėję sėkmės rašydami knygas.

Autorius: Gilbertas Kytas Čestertonas

Knyga: Esė, 280 p.

Leidykla: Mintis, 1989 m.

Ignotas Domeika – Mano kelionės II tomas

Prieš kurį laiką perskaičiau žymaus lietuvio Ignoto Domeikos atsiminimų pirmąją dalį, po to iškart ėmiau skaityti ir antrąjį jo atsiminimų knygos tomą. Taigi, dabar atėjo laikas ir antram įrašui.

Pirmame atsiminimų tome I.Domeika aprašo savo kelią nuo Lietuvos iki Čilės. O šiame tome I.Domeika jau pasakoja apie savo gyvenimą ir keliones po Čilę. Savo kelionėse po šį tolimą mums kraštą I.Domeika aprašo savo įspūdžius apie Čilės gamtą, geologines ypatybes, kasyklas, naudingųjų iškasenų gavybos procesus, vietinių gyventojų būdo bruožus ir papročius. Kadangi pats tuose kraštuose niekada nebuvau ir kažin ar kada nors pavyks ten nukeliauti, buvo nepaprastai įdomu skaityti apie visus tuos įspūdžius, kuriuos I.Domeika patyrė. Be to, reikia pripažinti, kad, būdamas geologas, I.Domeika tikrai turėjo rašytojo gyslelę ir buvo gerai įvaldęs pasakojimo meną, nes skaityti jo tekstus buvo labai įdomu.

Žinia, gyvename pasipūtimo, išpuikimo ir valdžios idėjos sukasdieniškėjimo laikais, kiekvienas kareivis savo kuprinėje nešiojasi maršalo lazdą, kiekvienas rašeiva taikosi į nemirtingumą, kiekvienas tarnautojas, kontoros darbuotojas žvilgčioja į ministro portfelį, į rūmus ir niekina pareigas, kurias eina.

Artimiausia žmogžudystės kaimynė yra bausmė ir, nelaimei, iki jos ne visada veda atgailos kelias.

Mane ypač nustebino epizodas, kuriame I.Domeika aprašo vietinių Čilės moterų vaikų prižiūrėjimo tradicijas. Skaitydamas bandžiau susidaryti vaizdą, kai kūdikiai kabinami ant sienos lyg paveikslėliai:

Čia nėra lopšių. Vietoje lopšio, kol kūdikis dar nepradėjo vaikščioti, motina naudoja mažą, vaiko ilgio lentelę, kuri kartais būna apvyniota šiaudais. Ant tos lentelės rėksmingą vaikutį suvysto ir pririša prie jos vilnone pala, tačiau taip, kad jo kojelės ir rankutės liktų laisvos. Kai namų ruoša ar koks vyro paliepimas neleidžia jai užsiimti vaiku, lentelę su pririštu prie jos kūdikiu motina beveik statmenai pastato ant žemės ir atremia į sieną arba pakabina ant jos lyg paveikslėlį ir pernelyg nesirūpina nei jo riksmu, nei ašarojimu. Kai išsirengia į kelionę, lentelę su kūdikiu pasikabina ant nugaros, o prie lentelės pritvirtintą virvutę užsiriša ant kaktos, taigi vaiko galva visada būna atgręžta atgal, į priešingą pusę nei eina motina.

Autorius: Ignotas Domeika

Knyga: Mano kelionės II tomas, 513 p.

Leidykla: Margi raštai, 2008 m.

Ignotas Domeika – Mano kelionės 1

Tūlas lietuvis, paklaustas, kas toks Ignotas Domeika, tik pagūžčiotų pečiais. “Mažu astronauts, kur Marse nusileido“,- paporintų “Klausimėlio“ respondentas. Man pasisekė, kad apie šitą didų žmogų man papasakojo geografijos mokytoja gal 9 ar 10 klasėj. O vieną vakarą, leisdamas savo nusistatytą fondą knygoms, užmačiau Ignoto Domeikos atsiminimus. Aišku, į krepšelį įmetus ir tą atsiminimų knygą, fondas tapo deficitinis, bet, žmonelės paskatintas, leidau sau paišlaidaut.

Tad kas tas Ignotas Domeika? 1802 m. gimęs dabartinės Baltarusijos teritorijoje, lietuvių bajorų šeimoje, kalbėjęs ir rašęs lenkiškai. Skaitant knygą, kartais jaučiasi labai slidi riba tarp lietuvių ir lenkų. Ir pats Domeika, nors save laiko lietuviu, dažnai sako “mes, lenkai,…“. Matyt tais laikais abi tautos taip smarkiai giminiavosi, kad net tautinė savimonė neturėjo labai ryškių ribų. Jis studijavo Vilniaus universitete, priklausė filomatų ir filaretų draugijoms, itin artimai draugavo su Adomu Mickevičium. Dalyvavo 1831 m. sukilime. [Skaityti toliau]

Romualdas Neimantas – Gyvenimas ant ugnikalnio

Šitą mažą knygutę apie Japoniją į rankas paėmiau perskaitęs A.Wacker knygą “Jėgerio taikiklyje“. Po knygos apie karą su labai detaliais sprogstamųjų kulkų padarytų žaizdų aprašymais norėjosi kažko ramaus, taikaus. O kas gali būti ramesnio ir taikesnio už publicistinius tekstus apie tolimąją Japoniją? Man Japonija atrodo kaip kažkokia tolima pasakų šalis, kurioje vyrauja visiškai kitoks emocinis klimatas, tradicijos, kultūra.

Esu skaitęs daug knygų, kurių veiksmas vyksta Japonijoje, tačiau juose nepasakota apie tą tikrąją ir objektyviąją Japoniją, grožinėje literatūroje viskas juk perkošta per savitą rašytojo pasaulio suvokimo filtrą. Na o šitoje knygelėje orientalistas Romualdas Neimantas bando supažindinti skaitytoją su ta tikrąja Japonija, pasakodamas apie savo įspūdžius svečiuojantis toje tolimoje šalyje. Aišku, į tokios mažos apimties knygą nesudėsi itin detalių aprašymų ar tautos charakterio bruožų analizės, tačiau apie tą tolimą šalį galima susidaryti šiokią tokią nuomonę.

Autorius papasakoja apie Japonijos istoriją, gamtą, tradicijas, religiją, architektūrą, meną. Matosi, kad autorius pats labai mylėjo šią šalį, bet kokį aspektą aprašo su meile, susižavėjimu. Ir nors ši knygutė truputį praplėtė mano akiratį supažindindama su esminiais Japonijos aspektais, ta šalis man vis dar atrodo labai tolima ir nepažini.

Autorius: Romualdas Neimantas

Knyga: Gyvenimas ant ugnikalnio, 199 psl.

Leidykla: Vaga, 1984 m.

Umberto Eco – Pape Satàn aleppe. Takios visuomenės kronikos

Šioje knygoje sudėti Umberto Eco, rašytojo, medievisto, literatūros kritiko, semiotiko, esė, kurias jis rašė italų laikraščiui „L’Espresso“ nuo 1985 m. iki 2016 m. sausio. Straipsniuose nagrinėjamos temos stebina savo įvairove. U. Eco nagrinėja ir išreiškia savo nuomonę apie tokias sritis kaip Italijos politikos aktualijos, socialiniai tinklai, televizija, mobilieji telefonai, religija, knygos… Skaitydamas bet kurį rašytojo straipsnį apie bet kokią temą, tiesiog jauti iš teksto sklindančią neeilinę erudiciją ir tik spėk viską virškinti. Prisipažinsiu, bet man, kaip riboto protelio veikėjui, kartais sunku būna vytis U.Eco mintis, nors patys tekstai nėra itin sudėtingi ir suraizgyti.

Tvirtinti, kad kūrinys pasirodė ar nepasirodė tinkamą akimirką, nereiškia mokėti paaiškinti, kas yra toji tinkama akimirka. Tai – viena iš tų neišsprendžiamų problemų, kaip ir nuspėti, kur pirmadienį į jūros bangas įmestas pingpongo kamuoliukas bus trečiadienį.

[Skaityti toliau]

Kevin Ashton – Kaip paskraidinti žirgą: paslaptinga kūrybos, išradimų ir atradimų istorija

Įsigydamas šią knygą buvau suintriguotas pavadinimo. Kaip gi gali nustumti į šoną knygą, kuri siūlo PASLAPTINGĄ istoriją apie kūrybą, išradimus ir atradimus? Man, kaip inžinerinio protelio žmogui, turėtų prilipti, ar ne?

Knyga tokia dvejopa. Autorius aprašo keletą istorijų apie tam tikrų išradimų, be kurių šiandien nelabai įsivaizduojam savo gyvenimo, sukūrimą. Vis dėlto, didžioji knygos dalis yra skiriama skatinti žmones kurti. Aišku, tai nėra blogai, tačiau aš, pirkdamas šią knygą, norėjau skaityti apie kūrybos ir išradimų ISTORIJĄ (net paslaptingą istoriją!). O gavau motyvacinę kalbą, kurios pagrindinė mintis yra “Tu gali kurti! Genijais ne gimstama, o tampama! Tik darbas atneša sėkmę!“. Ir panašiai. Nesu aš tokių motyvacinių knygų ir klipų jutūbėj mėgėjas. Kažkaip labai viskas pilstymu iš tuščio į kiaurą kvepia, o kažkokių naujų idėjų nepateikiama.

Tai vat tokia ta mano nuomonė. Pusėtina knyga. Ta dalis apie atradimų istoriją buvo įdomi, tačiau ta dalis apie motyvaciją buvo per daug brukama. Būtų užtekę – 10-20 puslapių ta tema, tačiau kai nuolat kartojama ta pati mintis tik kitais žodžiais, tai pradeda atsibosti.

Autorius: Kevin Ashton

Knyga: Kaip paskraidinti žirgą: paslaptinga kūrybos, išradimų ir atradimų istorija, 328 p.

Leidykla: Eugrimas, 2016 m.

Joshua Slocum – Vienas su burėmis aplink pasaulį

Šįkart pas mane rankose atsidūrė žmogaus, kuris pirmasis apiplaukė Žemę visiškai vienas, autobiografinis pasakojimas. Be jokių autopilotų, GPS, interneto ar kitų šiuolaikinių pribumbasų, naudodamasis tik laikrodžiu, sekstantu, savo galva ir plaukdamas savo paties rekonstruotu burlaiviu, Joshua Slocum’as sugebėjo apiplaukti aplink pasaulį, pabėgti nuo piratų, atremti plėšikaujančius indėnus, įveikti audras ir štilius, aprašyti savo kelionę nuostabioje knygoje ir taip tūkstančius žmonių pasaulyje, tarp jų ir mane, užkrėsti buriavimo romantika. [Skaityti toliau]