Knygų storėjimas (13)

Knygų storėjimas (10)

Andy Weir – Marsietis

Gyvenam įdomiais laikais. Šaltojo karo metu vykusios kosminės varžybos prieš kurį laiką buvo aprimusios, tačiau dabar kosmoso tyrimai ir technologijos išgyvena renesansą. Be abejo, šiam atgimimui didelę įtaką padarė didžiulės privačių kompanijų, tokių kaip SpaceX ar Blue Origin, investicijos. Tikriausiai viso pasaulio geekai stebi Elono Musko bandymus įgyvendinti utopinę viziją apgyvendinti žmones Marse. Tiems geekams save priskirčiau ir aš. Galbūt net pavyks sulaukti tokios utopijos išsipildymo.

Na bet kol kosmoso užkariavimas apsiriboja artimosiomis orbitomis ir tik robotukų kelionėmis šiek tiek toliau, Andy Weir knyga “Marsietis“ yra tikras skanėstas moksliukams, bandantiems įsivaizduoti pilotuojamas misijas į Marsą ar gyvenimą Žemės kaimyninėje planetoje.

Alan Weisman – Pasaulis be mūsų

Kažkada seniai buvau matęs dokumentinį filmą apie tai, kas būtų, jei staiga žmonės imtų ir paliktų pasaulį. Tiesiog taip, lyg mostelėjus burtų lazdele. Iš to filmo nepamenu beveik nieko (arba labai seniai mačiau, arba nelabai įdėmiai žiūrėjau), prieš akis stovi tik keletas palaidų vaizdinių. Tačiau mano knygų lentynoje jau keli metai liūdėjo ši knygelė, pagal kurią tikriausiai ir buvo pastatytas filmas, todėl galiausiai užėjo bizas ją pagaliau paimti į rankas.

Visų pirma, keisčiausia man pasirodė teorinė prielaida apie žmonių dingimą. Ant šios teorinės prielaidos ir laikosi visa knygos esmė. Autorius tiesiog ima ir ištrina žmones nuo planetos paviršiaus, o tada jau ima spekuliuoti apie tolimesnę planetos “savieigą“. Vis dėlto, toks žmogaus pašalinimas be įspėjimo nėra sąžiningas, kadangi visa infrastruktūra paliekama veikti ir galų gale sufeilinti sukeliant katastrofas. Tokie inžineriniai statiniai, kaip atominės elektrinės, užtvankos ir pan. juk negali būti paliekami be priežiūros. O jei jau žmonių imtų drastiškai mažėti, juk šie įrenginiai būtų po truputį uždarinėjami.

Michael Crichton — Didysis traukinio apiplėšimas

Ką gi, apturėjau pirmąją pažintį su “Obuolio“ leidyklos knyga ir galiu pasakyti, kad nebuvau apviltas (tiesą sakant, labai kažko įspūdingo ir nesitikėjau). Ypač lengvai skaitomas “Didysis traukinio apiplėšimas“ buvo smagi kelių vakarų pramoga, kurios tikrai reikėjo po porą mėnesių skaitytų “Brolių Karamazovų“ (prieš pateikiant nuomonę apie Karamazovus, tiesiog reikia dar šiek tiek laiko, kad įspūdžiai susigulėtų).