Tyto alba

Umberto Eco – Pape Satàn aleppe. Takios visuomenės kronikos

Šioje knygoje sudėti Umberto Eco, rašytojo, medievisto, literatūros kritiko, semiotiko, esė, kurias jis rašė italų laikraščiui „L’Espresso“ nuo 1985 m. iki 2016 m. sausio. Straipsniuose nagrinėjamos temos stebina savo įvairove. U. Eco nagrinėja ir išreiškia savo nuomonę apie tokias sritis kaip Italijos politikos aktualijos, socialiniai tinklai, televizija, mobilieji telefonai, religija, knygos… Skaitydamas bet kurį rašytojo straipsnį apie bet kokią temą, tiesiog jauti iš teksto sklindančią neeilinę erudiciją ir tik spėk viską virškinti. Prisipažinsiu, bet man, kaip riboto protelio veikėjui, kartais sunku būna vytis U.Eco mintis, nors patys tekstai nėra itin sudėtingi ir suraizgyti.

Tvirtinti, kad kūrinys pasirodė ar nepasirodė tinkamą akimirką, nereiškia mokėti paaiškinti, kas yra toji tinkama akimirka. Tai – viena iš tų neišsprendžiamų problemų, kaip ir nuspėti, kur pirmadienį į jūros bangas įmestas pingpongo kamuoliukas bus trečiadienį.

[Skaityti toliau]

Reklama

Rimantas Kmita – Pietinia kronikas

Vos lentynose pasirodžius šiai knygai, man, kaip tikram šiauliečiui, Rimanto Kmitos romanas “Pietinia kronikas“ tapo privaloma perskaityti knyga. Ilgai truko, kol ji atsidūrė mano rankose. Pats tik pakilodavau knygynuose ar parduotuvėse ir padėdavau. Galų gale, žmonikė padovanojo ją Kalėdų proga. Šaunu turėt žmoną, kuri žino, ko jos vyras nori!

Buvau susidaręs nuomonę, kad čia bus tokia anekdotinė knyga apie geziukus, besitrankančius Šiauliuose, keli bajeriukai ir viskas. Su tokiu nusiteikimu ir pradėjau skaityti. Iš pradžių buvo sunkoka persilaužti – knygą, parašytą ne literatūrine kalba, o šiaulietišku slengu, varčiau pirmą kartą. Pats gyvenime irgi naudoju jau tik subendrintą kalbą, tad teko prisiminti jaunystės kalbos manierą, o paskui jau viskas ėjo greitai, pasakojimas tapo toks savas, žmogiškas. [Skaityti toliau]

C.S. Forester – Mičmanas Hornbloueris

hornblouerisŠįkart mano rankose atsidūrė tikra nuotykių romanų klasika. Vis dar prisimenu, kaip vaikystėje laukdavau per televiziją rodomo serialo apie Horacijaus Hornblouerio nuotykius jūroje. Nepamenu, kada tiksliai rodė šį serialą nei kuri lietuviška televizija turėjo šį perliuką, tačiau vis dar gyvi atsiminimai, kaip sėdėdavau visas susižavėjęs ir grožėdavaus tais XVIII-XIX amžiaus laivais ir nuotykiais jūroje. Taigi, sakau, gal ir knyga bus panašiai šauni, juk dažniausiai taip ir būna.

Ir vaje vaje, kaip aš prie jos prilipau. Knyga tikrai nenusileidžia ekranizacijai ir net ją lenkia kone visais atžvilgiais: aprašymų detalumu, atmosferos perteikimu, dialogais ir pan. Taigi, apie ką knyga? [Skaityti toliau]

Umberto Eco — Nr. 0

eco nr 0

Esame pratę prie itin intelektualių ir dažnai sunkiai menko protelio meškiukams įkandamų Umberto Eco romanų. Tačiau šis kūrinys-satyra yra kitoks. Tai konspiracijomis persmelktas trileris apie 1992-ųjų Italiją, vieno iš oligarchų bandymą prasimušti elitan parodant, kad gali leisti itin pavojingą ir kitų slaptus kėslus demaskuojantį laikraštį. Tiesiog pagąsdinimui. O kai visi bus įbauginti galimų atskleisti faktų, jis atsisakys savo laikraščio mainais į elito etiketę.

Taip pat šioje nedidelės apimties (visai nebūdingos Umberto Eco) knygoje viena iš vystomų siužeto linijų yra būtent sąmokslo teorija, turbūt ganėtinai plačiai paplitusi Italijoje: apie Benito Musolinio pabėgimą iš Italijos į Argentiną, o paskui kruopščiai planuotą jo grįžimą.

[Skaityti toliau]

David Mitchell — Debesų atlasas

WP 1001 knyga juosta copy

 

mithell debesu atlasasPasakysiu tiesiai šviesiai, iš šios knygos visiškai nieko nesitikėjau, ilgokai ji buvo mano planuojamų skaityti knygų eilutėje, dažnai nuleidžiama sąraše keliais laipteliais žemiau. Nebuvo visiškai jokio “priešskaityminio entuziazmo“ (skaitytojai tikriausiai supras, apie ką aš). Tačiau galų gale aš ją atsiverčiau. Ir tada ši knyga tiesiog išsprogdino mano makaulę savo genialiai sumeistrautu siužetu, o po to, kai užverčiau paskutinį puslapį, nedvejodamas galiu ją įrašyti į savo pačių pačiausių knygų sąrašą.

[Skaityti toliau]

Leidėjų brokas Debesų atlase

Negaliu nepatriukšmauti dėl vieno didesnių leidėjų broko, kokį šįkart teko apturėti su Debesų atlasu. Knygos viršelyje dažniausiai būna autoriaus nuotrauka, trumpa biografija, o jei autorius iš geresnių – sąrašas kelių literatūrinių prizų.

mitchell

Su Debesų atlasu, iš pirmo žvilgsnio, irgi viskas gerai – į mus nuo viršelio žvelgia jaunas bičiukas, David Mitchell. Tačiau šios knygos autorius, pasirodo, yra visai ne nuotraukoje užfiksuotas įsibrovėlis. [Skaityti toliau]

Regimantas Dima – Vilniaus plovas

vilniaus-plovas-1Šį plovą buvau nusižiūrėjęs jau senokai, beveik nuo jo pasirodymo knygynų lentynose. Iš pradžių žiūrėjau kiek įtarokai, tačiau knygynuose vis kilsteldavau šią knygą, pavartydavau, padvejodavau ir vėl padėdavau atgal į vietą. Paskui išgirdau interviu su autoriumi Laisvojoje bangoje. Suintrigavo. Apie naują wishlisto knygą informavau žmonelę, ir ganėtinai netikėtai Kalėdų rytą ploviukas atsirado po eglute.
(daugiau…)

Michael Ondaatje — Anglas ligonis

WP 1001 knyga juosta copy

Ondaatje anglas ligonis

Šiais laikais gyvenimo tempas itin spartus, laiko knygoms daugelis mūsų atranda vis mažiau, o jei ir randam kelias akimirkas ramiai prisėsti su knyga rankoje, tai neretai pirmenybę teikiame “lengvesnėms“ knygoms. Juk po dienos darbų norisi poilsio, o “sunkios“ knygos dažnai vietoj poilsio tik gerai susuka smegeninę. Ar aš klystu?

Šios knygos ilgokai prisibijojau ir daugiau nei metus ji gulėjo mano knygų lentynoje, vis primindama apie save. Bijojau įstrigti, kadangi šią knygą buvau bandęs įveikti dar paauglystėje ir, tiesą sakant, abejoju ar tada perskaičiau bent 1/4 knygos. Baimės pasitvirtino ir kelioms savaitėms įklimpau į šią knygą, bandydamas lėtai stumtis per eilutes lyg per klampų romane aprašomų dykumų smėlį. Turbūt vienas iš autoriaus tikslų buvo paklaidinti skaitytoją savo herojų minčių vingiuose. Tikslą autorius pasiekė – pasiklydau. [Skaityti toliau]

Robert Rowland Smith — Pusryčiai su Sokratu

Rowland Smith pusryciai su sokratuNa ir išnarstyta buvo paprasto žmogaus dienotvarkė, nei vienas rutinos elementas neprasprūdo pro filosofinę prizmę. Jau pati knygos anotacija žada, jog į kasdienį gyvenimą bus pažvelgta iš filosofinės pusės, pačią filosofiją nuleidžiant iš padebesių ir parodant, jog ji pritaikoma ir paprasto žmogaus gyvenime. Ir tikrai buvo įdomu perbėgti per visą eilinę žmogaus dieną, kurios etapus autorius išnarsto pasitelkdamas į pagalbą įvairių filosofų ne vien Sokrato (kurio buvo labai nedaug) įžvalgas. Vis dėlto, iš knygos tikėjausi kažko daugiau, nors kitiems ją tikrai rekomenduočiau. Juk tokio tipo literatūros lietuviškuose knygynuose nėra tiek daug.

Kas iš tiesų atsitinka, kai perskaitote tokį sakinį, ką ir kalbėti apie visą knygą? Juk knyga sudaryta iš žodžių, o žodžiai — įstabus dalykas. Kaip čia yra, kad juodos popieriuje įspaustos kryputės geba lyg maži velniūkščiai nuo puslapių suplūsti jums į galvą ir čia sukelti tylų pragarą, liūdinti, linksminti, jaudinti, gąsdinti ar netgi sudominti?

Knyga prasmę įgauna tik tada, kai yra skaitoma, kai suaktyvinama skaitytojo galvoje. Kol guli lentynoje, ji yra knyga tik tuo atžvilgiu, kad turi puslapius, viršelius ir tekstą, bet tai nėra knyga tikrąja to žodžio prasme, žodinis akvariumas, kupinas personažų, spalvų ir srovių, užplūdusių mus, kai ją atsivertėme; ji dar netapo savimi.

Autorius: Robert Rowland Smith

Knyga: Pusryčiai su Sokratu, 230 p.

Leidykla: Tyto alba, 2011 m.

Vertė: Ona Daukšienė

Asmeninis įvertinimas: 3/5

Umberto Eco — Vakarykštės dienos sala

Ši Umberto Eco knyga nukelia į tuos laikus, kai žmonės dar tik pradeda keliones po eco vakarykstes dienos salatolimiausius pasaulio kraštus. Ar kada galvojot, kaip tais laikais žmonės orientuodavosi atvirose jūrose? Kaip nustatydavo savo buvimo vietos ilgumą ir platumą laikais, kai nebuvo GPS? Na taip, dėl platumos galbūt ir nekyla didelių problemų, juk visada į pagalbą ateina astroliabija. Tačiau kaip su ilguma? Į pagalbą tokiems neišmanėliams kaip aš ateina Eco, skyręs nemažą dalį knygos šiam klausimui. Tiesą sakant, supratau tikrai ne viską, tačiau skaityti buvo itin įdomu.

Knygoje daug filosofijos, mokslo (ypač geografijos) ir religijos nagrinėjimo. Ne visada pavyko išlaikyti Eco minčių greitį ir dinamiką, tačiau imdamas į rankas jo knygas to ir nesitikiu. Man labai patinka šio rašytojo tekstai — išsamūs, intelektualūs, sudominantys ir tiesiog paliekantys skaitytoją lengvai apšalusį.

Metų bedugnėje esu tik mažytė dalelė. Tas trumpas laiko tarpas neišskirs manęs iš to nieko, kuriuo vėl pavirsiu. Atėjau į pasaulį tik tam, kad užpildyčiau tuščią sceną. Mano vaidmuo buvo toks menkas, kad net jei būčiau likęs užkulisiuose, visi sakytų, jog komedija buvo puiki.

Įsivaizduodamas esąs lava Robertas seilėjosi kaip pasiutligės apsėstas šuo, mėgindamas sukelti vidurių burbėjimą, vos neišsiversdamas lauk. Jis nesutvertas būti magma, verčiau vėl virsti akmeniu.

Kita vertus, ką dar prieš kelis mėnesius aš pats žinojau apie Pietų Žemę? Būčiau pasakęs, kad tai — geografų eretikų išmonė, ir kas žino, aš kažkada šitose salose nesudegino kokio jų filosofo, gerkliniu balsu tvirtinusio, kad egzistuoja Monferatas ir Prancūzija. Bet štai dabar aš čia ir nori nenori privalau tikėti, kad yra Antipodai, o aš, priešingai kažkada išmintingiausių žmonių nuomonei, nevaikštau žemyn galva. Tiesiog šito pasaulio gyventojai užėmę paskuigalį, o mes — priešakį to paties laivo, kuriuo visi plaukiojame nieko vieni apie kitus nežinodami.

Autorius: Umberto Eco

Knyga: Vakarykštės dienos sala, 464 p.

Leidykla: Tyto alba, 1998 m.

Vertė: Inga Tuliševskaitė

Asmeninis įvertinimas: 5/5