Gintaras Grajauskas – Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir misterį Kaindlį

Šiemet aš save šiek tiek stebinu, mat mano skaitomų knygų krepšelyje neįprastai daug lietuvių autorių knygų. Šiu metu net 65 % šiemet perskaitytų knygų parašytos lietuvių (palyginimui pernai šis procentas siekė vos 7,7 %).

Gerai, šalin statistiką ir procentus. Paėmęs knygą į rankas dar kelis kartus buvau atsivertęs knygos aprašymą galiniame viršelyje – tikrinau, ar tikrai ne iš vaikų skyriaus pasiėmiau knygą. Tokiu atveju tiesiog būčiau skaitęs vakarais su dukrike. Tačiau ne, tai ne vaikams skirta pasaka, bet vis tiek pasaka. Tiksliau, ne pasaka, o trumpos istorijos, gimstančios iš itin mandagių ir džentelmeniškų riterio Tenksaloto ir devyngalvio drakono misterio Kaindlio pašnekesių.

Knygelė labai nedidelės apimties, lengvai įkertama per vakarą, kadangi joje gausu iliustracijų, skyrių perkėlimų į kitus puslapius, o šriftas pritaikytas ir itin prasto regėjimo skaitytojams – raidės didžiulės. Žodžiu, ideali knyga tiems, kas skaito dėl statistikos ir perskaitytų vienetų.

Tačiau tie, kas skaito ne dėl statistikos, čia ras subtilaus humoro, šiek tiek riterių laikų romantikos, truputį egzistencializmo ir haiku. Ir viskas pateikta tokioje lengvoje formoje, kai eilutės tiesiog bėgte bėga.

Beje, labai įdomios ir gražios knygos iliustracijos (dailininkė Lina Kusaitė)

—

Žmonės – net ir išmintingiausi – pasaulį mato atskiromis detalėmis, fragmentais. Žmogaus gyvenimas – tarsi judėjimas pačių kuriamais tuneliais, visiškai nesuvokiant, kas dedasi už to tunelio sienų. Kiekvienas tik tuo ir užsiima – rausia nuosavą tunelį. Kartais tas tunelis susiskerta su kitu tuneliu – tuomet abu rausėjai baisiausiai nudžiunga, sutikę panašų į save.

—

Autorius: Gintaras Grajauskas

Knyga: Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir misterį Kaindlį, 135 p.

Leidykla: Tyto alba, 2012 m.

Regimantas Dima – Bronislovas ir imperatorius

Po pirmosios pažinties su autoriumi ir jo “Vilniaus plovu“, buvau nutaręs vis dėlto neskaityti kitos R.Dimos knygos “Bronislovas ir imperatorius“. Mat teko užmesti akį į kelis komentarus apie antrąją knygą ir pamačiau, kad pirmosios knygos bėdos kartojasi ir antrojoje.  Tačiau kai vietinėje knygų mugėje pamačiau šią knygą už 2 europietiškuosius, išankstinius nusistatymus nugriovė tas vidinis knyginis šopoholikas ir štai aš jau verčiu pirmuosius knygos lapus.

Nors pirmieji knygos skyriai atrodo daug žadantys ir intriguojantys, vėliau autorius vėl, kaip ir pirmojoje knygoje, paleidžia vadžias ir pasileidžia per siužetą šuoliais. Taip ir norisi sušukti autoriui, kad pristabdytų, išplėtotų tam tikras vietas, paaiškintų kvailam skaitytojui įvairias politines peripetijas. Juk tai knyga apie sąmokslo teoriją, apie Rusijos imperijos kariuomenėje veikiantį lietuvį, siekiantį įvelti Rusijos ir Britų imperijas į karą siekiant laisvės Lietuvai, o viskas sukišta į varganus 200 puslapių!

Ech, rašytojas turėjo tokią puikią istoriją, puikius veikėjus ir erudiciją, tačiau ją sugadino parašydamas istorinio romano demo versiją.

—

Autorius: Regimantas Dima

Knyga: Bronislovas ir imperatorius, 221 p.

Leidykla: Tyto alba, 2016 m.

Umberto Eco – Pape Satàn aleppe. Takios visuomenės kronikos

Šioje knygoje sudėti Umberto Eco, rašytojo, medievisto, literatūros kritiko, semiotiko, esė, kurias jis rašė italų laikraščiui „L’Espresso“ nuo 1985 m. iki 2016 m. sausio. Straipsniuose nagrinėjamos temos stebina savo įvairove. U. Eco nagrinėja ir išreiškia savo nuomonę apie tokias sritis kaip Italijos politikos aktualijos, socialiniai tinklai, televizija, mobilieji telefonai, religija, knygos… Skaitydamas bet kurį rašytojo straipsnį apie bet kokią temą, tiesiog jauti iš teksto sklindančią neeilinę erudiciją ir tik spėk viską virškinti. Prisipažinsiu, bet man, kaip riboto protelio veikėjui, kartais sunku būna vytis U.Eco mintis, nors patys tekstai nėra itin sudėtingi ir suraizgyti.

Tvirtinti, kad kūrinys pasirodė ar nepasirodė tinkamą akimirką, nereiškia mokėti paaiškinti, kas yra toji tinkama akimirka. Tai – viena iš tų neišsprendžiamų problemų, kaip ir nuspėti, kur pirmadienį į jūros bangas įmestas pingpongo kamuoliukas bus trečiadienį.

Rimantas Kmita – Pietinia kronikas

Vos lentynose pasirodžius šiai knygai, man, kaip tikram šiauliečiui, Rimanto Kmitos romanas “Pietinia kronikas“ tapo privaloma perskaityti knyga. Ilgai truko, kol ji atsidūrė mano rankose. Pats tik pakilodavau knygynuose ar parduotuvėse ir padėdavau. Galų gale, žmonikė padovanojo ją Kalėdų proga. Šaunu turėt žmoną, kuri žino, ko jos vyras nori!

Buvau susidaręs nuomonę, kad čia bus tokia anekdotinė knyga apie geziukus, besitrankančius Šiauliuose, keli bajeriukai ir viskas. Su tokiu nusiteikimu ir pradėjau skaityti. Iš pradžių buvo sunkoka persilaužti – knygą, parašytą ne literatūrine kalba, o šiaulietišku slengu, varčiau pirmą kartą. Pats gyvenime irgi naudoju jau tik subendrintą kalbą, tad teko prisiminti jaunystės kalbos manierą, o paskui jau viskas ėjo greitai, pasakojimas tapo toks savas, žmogiškas.

C.S. Forester – Mičmanas Hornbloueris

Šįkart mano rankose atsidūrė tikra nuotykių romanų klasika. Vis dar prisimenu, kaip vaikystėje laukdavau per televiziją rodomo serialo apie Horacijaus Hornblouerio nuotykius jūroje. Nepamenu, kada tiksliai rodė šį serialą nei kuri lietuviška televizija turėjo šį perliuką, tačiau vis dar gyvi atsiminimai, kaip sėdėdavau visas susižavėjęs ir grožėdavaus tais XVIII-XIX amžiaus laivais ir nuotykiais jūroje. Taigi, sakau, gal ir knyga bus panašiai šauni, juk dažniausiai taip ir būna.

Ir vaje vaje, kaip aš prie jos prilipau. Knyga tikrai nenusileidžia ekranizacijai ir net ją lenkia kone visais atžvilgiais: aprašymų detalumu, atmosferos perteikimu, dialogais ir pan. Taigi, apie ką knyga?

Umberto Eco — Nr. 0

Esame pratę prie itin intelektualių ir dažnai sunkiai menko protelio meškiukams įkandamų Umberto Eco romanų. Tačiau šis kūrinys-satyra yra kitoks. Tai konspiracijomis persmelktas trileris apie 1992-ųjų Italiją, vieno iš oligarchų bandymą prasimušti elitan parodant, kad gali leisti itin pavojingą ir kitų slaptus kėslus demaskuojantį laikraštį. Tiesiog pagąsdinimui. O kai visi bus įbauginti galimų atskleisti faktų, jis atsisakys savo laikraščio mainais į elito etiketę.

Taip pat šioje nedidelės apimties (visai nebūdingos Umberto Eco) knygoje viena iš vystomų siužeto linijų yra būtent sąmokslo teorija, turbūt ganėtinai plačiai paplitusi Italijoje: apie Benito Musolinio pabėgimą iš Italijos į Argentiną, o paskui kruopščiai planuotą jo grįžimą.

David Mitchell — Debesų atlasas

 

Pasakysiu tiesiai šviesiai, iš šios knygos visiškai nieko nesitikėjau, ilgokai ji buvo mano planuojamų skaityti knygų eilutėje, dažnai nuleidžiama sąraše keliais laipteliais žemiau. Nebuvo visiškai jokio “priešskaityminio entuziazmo“ (skaitytojai tikriausiai supras, apie ką aš). Tačiau galų gale aš ją atsiverčiau. Ir tada ši knyga tiesiog išsprogdino mano makaulę savo genialiai sumeistrautu siužetu, o po to, kai užverčiau paskutinį puslapį, nedvejodamas galiu ją įrašyti į savo pačių pačiausių knygų sąrašą.

Leidėjų brokas Debesų atlase

Negaliu nepatriukšmauti dėl vieno didesnių leidėjų broko, kokį šįkart teko apturėti su Debesų atlasu. Knygos viršelyje dažniausiai būna autoriaus nuotrauka, trumpa biografija, o jei autorius iš geresnių – sąrašas kelių literatūrinių prizų.

Su Debesų atlasu, iš pirmo žvilgsnio, irgi viskas gerai – į mus nuo viršelio žvelgia jaunas bičiukas, David Mitchell. Tačiau šios knygos autorius, pasirodo, yra visai ne nuotraukoje užfiksuotas įsibrovėlis.

Regimantas Dima – Vilniaus plovas

Šį plovą buvau nusižiūrėjęs jau senokai, beveik nuo jo pasirodymo knygynų lentynose. Iš pradžių žiūrėjau kiek įtarokai, tačiau knygynuose vis kilsteldavau šią knygą, pavartydavau, padvejodavau ir vėl padėdavau atgal į vietą. Paskui išgirdau interviu su autoriumi Laisvojoje bangoje. Suintrigavo. Apie naują wishlisto knygą informavau žmonelę, ir ganėtinai netikėtai Kalėdų rytą ploviukas atsirado po eglute.

Michael Ondaatje — Anglas ligonis

Šiais laikais gyvenimo tempas itin spartus, laiko knygoms daugelis mūsų atranda vis mažiau, o jei ir randam kelias akimirkas ramiai prisėsti su knyga rankoje, tai neretai pirmenybę teikiame “lengvesnėms“ knygoms. Juk po dienos darbų norisi poilsio, o “sunkios“ knygos dažnai vietoj poilsio tik gerai susuka smegeninę. Ar aš klystu?

Šios knygos ilgokai prisibijojau ir daugiau nei metus ji gulėjo mano knygų lentynoje, vis primindama apie save. Bijojau įstrigti, kadangi šią knygą buvau bandęs įveikti dar paauglystėje ir, tiesą sakant, abejoju ar tada perskaičiau bent 1/4 knygos. Baimės pasitvirtino ir kelioms savaitėms įklimpau į šią knygą, bandydamas lėtai stumtis per eilutes lyg per klampų romane aprašomų dykumų smėlį. Turbūt vienas iš autoriaus tikslų buvo paklaidinti skaitytoją savo herojų minčių vingiuose. Tikslą autorius pasiekė – pasiklydau.