Robert Rowland Smith — Pusryčiai su Sokratu

Na ir išnarstyta buvo paprasto žmogaus dienotvarkė, nei vienas rutinos elementas neprasprūdo pro filosofinę prizmę. Jau pati knygos anotacija žada, jog į kasdienį gyvenimą bus pažvelgta iš filosofinės pusės, pačią filosofiją nuleidžiant iš padebesių ir parodant, jog ji pritaikoma ir paprasto žmogaus gyvenime. Ir tikrai buvo įdomu perbėgti per visą eilinę žmogaus dieną, kurios etapus autorius išnarsto pasitelkdamas į pagalbą įvairių filosofų ne vien Sokrato (kurio buvo labai nedaug) įžvalgas. Vis dėlto, iš knygos tikėjausi kažko daugiau, nors kitiems ją tikrai rekomenduočiau. Juk tokio tipo literatūros lietuviškuose knygynuose nėra tiek daug.

—

Kas iš tiesų atsitinka, kai perskaitote tokį sakinį, ką ir kalbėti apie visą knygą? Juk knyga sudaryta iš žodžių, o žodžiai — įstabus dalykas. Kaip čia yra, kad juodos popieriuje įspaustos kryputės geba lyg maži velniūkščiai nuo puslapių suplūsti jums į galvą ir čia sukelti tylų pragarą, liūdinti, linksminti, jaudinti, gąsdinti ar netgi sudominti?

—

Knyga prasmę įgauna tik tada, kai yra skaitoma, kai suaktyvinama skaitytojo galvoje. Kol guli lentynoje, ji yra knyga tik tuo atžvilgiu, kad turi puslapius, viršelius ir tekstą, bet tai nėra knyga tikrąja to žodžio prasme, žodinis akvariumas, kupinas personažų, spalvų ir srovių, užplūdusių mus, kai ją atsivertėme; ji dar netapo savimi.

—

Autorius: Robert Rowland Smith

Knyga: Pusryčiai su Sokratu, 230 p.

Leidykla: Tyto alba, 2011 m.

Vertė: Ona Daukšienė

Asmeninis įvertinimas: 3/5

Umberto Eco — Vakarykštės dienos sala

Ši Umberto Eco knyga nukelia į tuos laikus, kai žmonės dar tik pradeda keliones po tolimiausius pasaulio kraštus. Ar kada galvojot, kaip tais laikais žmonės orientuodavosi atvirose jūrose? Kaip nustatydavo savo buvimo vietos ilgumą ir platumą laikais, kai nebuvo GPS? Na taip, dėl platumos galbūt ir nekyla didelių problemų, juk visada į pagalbą ateina astroliabija. Tačiau kaip su ilguma? Į pagalbą tokiems neišmanėliams kaip aš ateina Eco, skyręs nemažą dalį knygos šiam klausimui. Tiesą sakant, supratau tikrai ne viską, tačiau skaityti buvo itin įdomu.

Knygoje daug filosofijos, mokslo (ypač geografijos) ir religijos nagrinėjimo. Ne visada pavyko išlaikyti Eco minčių greitį ir dinamiką, tačiau imdamas į rankas jo knygas to ir nesitikiu. Man labai patinka šio rašytojo tekstai — išsamūs, intelektualūs, sudominantys ir tiesiog paliekantys skaitytoją lengvai apšalusį.

—

Metų bedugnėje esu tik mažytė dalelė. Tas trumpas laiko tarpas neišskirs manęs iš to nieko, kuriuo vėl pavirsiu. Atėjau į pasaulį tik tam, kad užpildyčiau tuščią sceną. Mano vaidmuo buvo toks menkas, kad net jei būčiau likęs užkulisiuose, visi sakytų, jog komedija buvo puiki.

—

Įsivaizduodamas esąs lava Robertas seilėjosi kaip pasiutligės apsėstas šuo, mėgindamas sukelti vidurių burbėjimą, vos neišsiversdamas lauk. Jis nesutvertas būti magma, verčiau vėl virsti akmeniu.

—

Kita vertus, ką dar prieš kelis mėnesius aš pats žinojau apie Pietų Žemę? Būčiau pasakęs, kad tai — geografų eretikų išmonė, ir kas žino, aš kažkada šitose salose nesudegino kokio jų filosofo, gerkliniu balsu tvirtinusio, kad egzistuoja Monferatas ir Prancūzija. Bet štai dabar aš čia ir nori nenori privalau tikėti, kad yra Antipodai, o aš, priešingai kažkada išmintingiausių žmonių nuomonei, nevaikštau žemyn galva. Tiesiog šito pasaulio gyventojai užėmę paskuigalį, o mes — priešakį to paties laivo, kuriuo visi plaukiojame nieko vieni apie kitus nežinodami.

—

Autorius: Umberto Eco

Knyga: Vakarykštės dienos sala, 464 p.

Leidykla: Tyto alba, 1998 m.

Vertė: Inga Tuliševskaitė

Asmeninis įvertinimas: 5/5