vaga

Herodotas – Žmonės ir žygiai

Herodotas laikomas pirmuoju pasaulio istoriku, gyvenusiu V a. prieš mūsų erą. Jis aprašė įvairius konfliktus tarp graikų ir persų, aprašinėjo savo laikmečio bei praeities žmonių gyvenimo ypatumus. Trūkdamas žinių apie persų praeitį, keliavo po Persiją ir aplankė Egiptą, Babiloną, Mesopotamiją. Herodoto istorijų rinkinys vadinamas tiesiog “Istorija“. Tad skaitydamas šią 2018 m. Vilniaus knygų mugės bukinistų kampelyje įsigytą knygą svarsčiau, ar tai kažkoks atskiras Herodoto veikalas, ar tiesiog ištrauka (demo versija) iš didžiosios “Istorijos“. Esu linkęs tikėti pastarąja versija.

Savo laikais Herodotas buvo gerbiamas ir pripažintas asmuo. Žmonės gerbė jo istoriko veiklą, kuri tais laikais buvo visiška naujiena. Herodotas bičiuliavosi su Sofokliu, Perikliu. Tikra Antikos įžymybė.

Kai kurios Herodoto istorijos nėra tikslios, kai kurios ir gana smarkiai prasilenkia su realybe, tačiau, kaip sakė pats istorikas, jis pats nieko neišsigalvojo, o aprašė tai, kas jam pačiam buvo pasakojama. Nemažai jo istorijų patvirtino ir vėliau atlikti archeologiniai tyrinėjimai. Net ir šiais laikais jo istorijos yra laikomos pirminiu ir bene vieninteliu patikimu šaltiniu nagrinėjant Graikijos ir Persijos regiono istoriją.

Babiloniečiai turi ir kitą išmintingą paprotį: ligonius jie išneša į turgaus aikštę. Mat, jie neturi gydytojų. Praeiviai, priėję prie ligonio, teiraujasi apie ligą ir, jeigu kuris pats sirgo tokia liga ar matė sergant, pataria ir paragina daryti tai, ką jis pats darydamas išgijo arba matė, kad nuo to kitas išgijo. Tylomis praeiti pro ligonį, nepaklausus, kokia liga jis serga, draudžiama.

Kai Darėjas ruošėsi į žygį prieš skitus, vienas persas – Oiobazas – prašė jį, kad iš trijų jo sūnų, turinčių eiti į karą, vieną paliktų. Šis atsakė, kad jam kaip draugui ir nedaug prašančiam paliksiąs visus sūnus. Oiobazas labai apsidžiaugė, tikėdamasis, kad visi jo sūnūs bus atleisti nuo žygio. O karalius įsakė tarnams nužudyti visus Oiobazo sūnus. Taip, jo nužudyti, jie ten liko.

Autorius: Herodotas

Knyga: Žmonės ir žygiai, 190 psl.

Leidykla: Vaga, 1974 m.

Reklama

Kobas Abė – Moteris smėlynuose. Svetimas veidas

Po Romualdo Neimanto knygos apie Japoniją, kurioje užsimenama ir apie žinomą rašytoją Kobo Abę, nutariau pratęsti pažintį su tolimąja Tekančios Saulės šalimi ir iš publicistikos pereiti į grožinę literatūrą. Na, gal tos pažinties būčiau ir nepratęsęs, bet lentynoje jau seniai laukė K. Abės knyga “Moteris smėlynuose. Svetimas veidas“, tad pamaniau, kad pats laikas ją paimt į rankas.

Knygą sudaro dvi istorijos. Pirmoje, “Moteris smėlynuose“, pasakojama apie pagrobtą mokytoją, kuris įkalinamas smėlio duobėje esančiame ir beveik užpustytame namelyje. Čia jau gyvena keista moteris, kurios vienintelis ir pagrindinis gyvenimo tikslas – smėlio kasimas. Dieną miegi, naktį kasi per dieną supustytą smėlį. Taip ir gyveni, kaip koks Sizifas. Atrodo, net pradedi justi tarp dantų grukšinčias smilteles. Keista istorija, verčianti susimąstyti apie gyvenimo prasmę, tikslą. Vis dėlto, skaitant šią istoriją aš labiau galvojau apie situacijos absurdiškumą ir siurrealizmą.

Žmogaus gyvenimas – ne išmėtytos popieriaus skiautės… Tai kruopščiai subrošiūruotas dienoraštis, rašomas pačiam sau… Vieno pirmojo puslapio vienam egzemplioriui visiškai pakanka… Ir kuriam galui vykdyti savo pareigą tuose puslapiuose, kurie neturės tęsinio…  Niekaip neužtektų laiko, jei norėtum būti prie kiekvieno artimo, mirštančio badu…

Antroje istorijoje pasakojama apie mokslininką, kuris susižalojo veidą vieno eksperimento metu. Gilios ir negyjančios žaizdos atstūmė jį nuo visuomenės, draugų ir žmonos. Nutaręs pasidaryti sau kaukę, mokslininkas pradeda ieškoti geriausių būdų kaukės gamybai, o galiausiai net tampa savo paties kurtos kaukės įkaitu. Toks rytietiškas, melancholiškas ir liūdnas Stenlio Ipkiso ir jo žaliojo kaukėto antrininko variantas.

Kai sudrumsčiau tylą, aš dėjausi supykęs, bet ir tai nepadėjo. Tavo pastangos iš tiesų buvo didvyriškos, aš beregint apsiraminau ir labai aiškiai pajutau, kaip bergždžiai buvau tikėjęs savimi. Ledinis tylos laukas tarp mūsų buvo, matyt, kur kas storesnis, negu aš maniau. Visai ne plonutė ledo plutelė, kurią ištirpdytų pirma pasitaikiusi dingstis. Visi mano sugalvoti einant klausimai – ar pretekstai pokalbiui – tebuvo nukritusio ant aisbergo degtuko liepsnelė.

Autorius: Kobas Abė

Knyga: Moteris smėlynuose. Svetimas veidas, 299 p.

Leidykla: Vaga, 1987 m.

Romualdas Neimantas – Gyvenimas ant ugnikalnio

Šitą mažą knygutę apie Japoniją į rankas paėmiau perskaitęs A.Wacker knygą “Jėgerio taikiklyje“. Po knygos apie karą su labai detaliais sprogstamųjų kulkų padarytų žaizdų aprašymais norėjosi kažko ramaus, taikaus. O kas gali būti ramesnio ir taikesnio už publicistinius tekstus apie tolimąją Japoniją? Man Japonija atrodo kaip kažkokia tolima pasakų šalis, kurioje vyrauja visiškai kitoks emocinis klimatas, tradicijos, kultūra.

Esu skaitęs daug knygų, kurių veiksmas vyksta Japonijoje, tačiau juose nepasakota apie tą tikrąją ir objektyviąją Japoniją, grožinėje literatūroje viskas juk perkošta per savitą rašytojo pasaulio suvokimo filtrą. Na o šitoje knygelėje orientalistas Romualdas Neimantas bando supažindinti skaitytoją su ta tikrąja Japonija, pasakodamas apie savo įspūdžius svečiuojantis toje tolimoje šalyje. Aišku, į tokios mažos apimties knygą nesudėsi itin detalių aprašymų ar tautos charakterio bruožų analizės, tačiau apie tą tolimą šalį galima susidaryti šiokią tokią nuomonę.

Autorius papasakoja apie Japonijos istoriją, gamtą, tradicijas, religiją, architektūrą, meną. Matosi, kad autorius pats labai mylėjo šią šalį, bet kokį aspektą aprašo su meile, susižavėjimu. Ir nors ši knygutė truputį praplėtė mano akiratį supažindindama su esminiais Japonijos aspektais, ta šalis man vis dar atrodo labai tolima ir nepažini.

Autorius: Romualdas Neimantas

Knyga: Gyvenimas ant ugnikalnio, 199 psl.

Leidykla: Vaga, 1984 m.

Ernestas Hemingvėjus – Kam skambina varpai

Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jeigu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.

Ernestas Hemingvėjus

Šiuo Džono Dono, anglų poeto ir pamokslininko, epigrafu prasideda E. Hemingvėjaus romanas apie Ispanijos pilietinį karą “Kam skambina varpai“.  Kruvinas tai buvo karas, kuriame kovėsi Francisko Franko vadovaujami fašistai ir respublikonai (raudonieji). Kadangi istorinių įvykių baigties atskleidimas nėra spoilinimas, tai pasakysiu, kad karą laimėjo fašistai, taip įtvirtindami Franko diktatūrą, kuri tęsėsi iki 1975 m. Bet koks karas yra purvinas dalykas, tačiau kai karas įsiplieskia valstybės viduje, būna išvis šlykštu. Kai ideologiniai skirtumai išskiria net šeimas, o giminaičiai atsiduria skirtingose barikadų pusėse, tada verkia sveikas protas.

Šio pilietinio karo maišalynėje sukosi ir pats Ernestas Hemingvėjus. Po šio karo jis parašė vieną labiausiai žinomų savo romanų, kurio pagrindinis veikėjas Robertas Džordanas turi daug autobiografinių bruožų. Romano veiksmas vyksta vos keturias dienas. Per šį trumpą laiką Robertas organizuoja strateginę reikšmę turinčio tilto sprogdinimą, susidraugauja su kalnų partizanais, randa gyvenimo meilę. Kadangi pats Hemingvėjus dalyvavo Ispanijos pilietinio karo veiksmuose, pasakojime buvo jaučiamas atmosferos autentiškumas.

Patinka man E. Hemingvėjus ir jo tekstai. Man jis toks vyriškas ir š nemalantis rašytojas. Spalvinga asmenybė, gyvenime dalyvavusi daugybėje avantiūrų ir turinti, ką papasakoti.

Vis dėlto, kad ir kaip meistriškai būtų parašytos knygos apie karą, man labiau patinka skaityti knygas apie taiką, kai tiltai ne sprogdinami, o statomi.

 

Autorius Ernestas Hemingvėjus

Knyga: “Kam skambina varpai“, 418 p.

Leidykla: Vaga, 1991 m.