Knygų storėjimas (03)

Tai, kas ankstesniame leidime tilpo į vieną knygą, dabar leidžiama dviem atskirais leidiniais. Atitinkamai turi didėti ir apimtis, ar ne?

Žiulis Vernas – Matijas Šandoras

Patinka man Žiulis Vernas. Jo knygos visada nukelia į neįtikėtinus nuotykius, o pasakojimas vyksta lengvai ir dinamiškai. Tikrai patrauklus man jo pasakojimo stilius. Šis rašytojas laikomas vienu iš mokslinės fantastikos žanro pradininkų, tad mokslo ir fantastikos jo kūriniuose daug. Ir ne šiaip kokių lėkštų svaičiojimų, o tikrai įdomių įžvalgų. Juk Vernas kūrė XIX a. antroje pusėje, tad savotiškai įdomu palyginti, kur rašytojo fantazija atspėjo ateitį, o kur prašovė pro šalį.

Vis dėlto, skaitant Matiją Šandorą neapleido dvejopi jausmai. Iš vienos pusės, kabliavo tas įtaigus ir gyvas verniškas pasakojimas, iš kitos pusės, kažkaip blaškė pati istorija ir jos išpildymas.

Kazys Paulauskas – Deimo efektas

Jaučiuosi kaltas. Parašiau savo atsiliepimus apie Kazio Paulausko “Deimo efektą“ ir galvoje suskambo Rolando Kazlo kritikus pašiepianti daina Stingo “Englishman in New York“ muzikos motyvais: “Aš kritikas, aštriadantis kritikas…“. Aš nesu kritikas, net nesu humanitaras, tiesiog savo tinklaraštyje ūkiškai išsakau savo įžvalgas apie skaitytas knygas. Bet kuris kūrinys, kurį perskaitau, tikriausiai yra šimtą milijonų kartų vertingesnis už bet kokią mano sapalionę, todėl niekas neturėtų piktintis kažkokio nereikšmingo knygiaus pastebėjimais. Net jei jie šiek tiek kritiški, ar ne? Na bet tiek tos įžangos, geriau apie pačią knygą.

Betvarkydamas pagaliau į namus parsivežtą bibliotekos turinį, užtikau šį nedidelį brošiūros dydžio leidinuką ir kažkaip nejučiom atsiverčiau. Viena eilutė, kita, jau, žiūrėk, ir puslapis. Nu nu, pažiūrim, kas toliau, kokios mokslinės fantastikos įžvalgos galėjo būti gvildenamos 1986 metais. Ar ponas Paulauskas, pasakodamas apie įvykius Marse ir jo palydove Deime, savo plunksna perspjaus genialujį Azimovą?

Robertas Liuisas Stivensonas — Lobių sala

Škotų rašytojo Roberto Liuiso Stivensono romanas Lobių sala yra klasikinis ir, turbūt, daugiausiai įtakos formuojant dabartinės visuomenės sampratą apie piratus turėjęs kūrinys. Daug kas esame girdėję apie Ilgąjį Džoną Silverį, kapitonus Flintą, Morganą… Dar ir dabar jų vardai naudojami parduotuvių, kavinių, žurnalų ar prekių ženklų pavadinimuose.

Stivensonui turime dėkoti už tai, kad, išgirdę kalbant apie piratus, mūsų vaizduotė ima piešti stambų nevalyvą jūreivį su medine koja, kabliu vietoj vienos plaštakos, nuo kramtomojo tabako pajuodusia burna, romo buteliu rankoje, o jam virš galvos ant laivo stiebo būtinai plevėsuoja linksmasis Rodžeris – visiems iki skausmo pažįstama piratų vėliava. Ai, ir tas piratas būtinai turi būti užkasęs savo lobį negyvenamoje mažoje salelėje ir nupiešęs žemėlapį jam surasti.

Džordžas Orvelas – Gyvulių ūkis

Autorius: George Orwell 

Knyga: Gyvulių ūkis, 78 p.

Leidykla: Vyturys, 1991 m.

Vertė: A. Sabonis

Asmeninis įvertinimas: 4/5

Ar rekomenduočiau draugui/-ei? Galbūt

Ar gailiuosi perskaitęs? Ne

“Gyvulių ūkis – socialinė satyra, nukreipta prieš diktatūrą. Joje vaizduojama viena nevykusi revoliucija – gyvuliai sukyla ir, išviję šeimininką, ima patys valdyti fermą.“

Spieglys papasakojo, kiek prakaito kasdien išliejančios kiaulės tokiems paslaptingiems dalykams kaip “bylos“, “ataskaitos“, “protokolai“ ir “raportai“. Tai esą didžiuliai popieriaus lakštai, kuriuos reikia smulkiai prirašyti nuo apačios iki viršaus, o paskui, jau prirašytus, sudeginti židinyje. Šis darbas nepaprastai svarbus ūkio gerovei kelti, aiškino Spieglys.

Ši knyga į mano rankas buvo papuolusi maždaug prieš porą metų, tačiau tuo metu skaičiau tik romaną 1984-ieji (skaičiau dėl tuo metu neseniai suskaitytos Murakamio knygos 1Q84). Tačiau skaityti alegorinę apysaką apie gyvulių fermą tuo metu manęs visiškai netraukė. Kaip bebūtų, man turbūt buvo lemta perskaityti ir šį trumpą pasakojimą.

Atvirai sakant, iš pradžių į šį kūrinį žiūrėjau kreivokai. Nelabai ko tikėjausi iš kažkokios alegorinės pasakos apie visus lygius gyvulius ir tuos dar lygesnius, kuriems sukurtos taisyklės negalioja. Kūrinys įtraukė, skaičiau nekantraudamas sužinoti, kuo baigsis visa ta revoliucijos istorija. O baigiasi tuo, kuo ir turėjo baigtis – utopinė vizija tampa diktatūra, o šeimininko vaidmenį pasisavina kiaulės, kurios perima visus iki tol niekintus žmonių bruožus. Autorius labai charakteringai aprašo įvairius gyvulius, jiems priskirdamas tam tikrų žmonių tipų savybes. Pats knygos siužetas labai primena komunizmo istoriją, tik ji pateikiama mažesnėje erdvėje – vienoje fermoje. Nors didžiausia ironijos dozė tenka komunizmui, tačiau Orwell’as nepalieka nuošaly ir aplinkinių fermų šeimininkų (šiuo atveju, kapitalizmo šalininkų).

Taigi šis kūrinėlis – tai graudžiai juokingas ir susimąstyti verčiantis pasakojimas, kurį perskaitęs supranti, koks absurdiškas gali būti pasaulis. Ir dar graudžiau būna supratus, kad nemažai epizodų, vaizduojamų knygoje, nesunkiai galima rasti ir šių dienų Lietuvoje.