Kazys Paulauskas – Deimo efektas

deimo efektas

Jaučiuosi kaltas. Parašiau savo atsiliepimus apie Kazio Paulausko “Deimo efektą“ ir galvoje suskambo Rolando Kazlo kritikus pašiepianti daina Stingo “Englishman in New York“ muzikos motyvais: “Aš kritikas, aštriadantis kritikas…“. Aš nesu kritikas, net nesu humanitaras, tiesiog savo tinklaraštyje ūkiškai išsakau savo įžvalgas apie skaitytas knygas. Bet kuris kūrinys, kurį perskaitau, tikriausiai yra šimtą milijonų kartų vertingesnis už bet kokią mano sapalionę, todėl niekas neturėtų piktintis kažkokio nereikšmingo knygiaus pastebėjimais. Net jei jie šiek tiek kritiški, ar ne? Na bet tiek tos įžangos, geriau apie pačią knygą.

Betvarkydamas pagaliau į namus parsivežtą bibliotekos turinį, užtikau šį nedidelį brošiūros dydžio leidinuką ir kažkaip nejučiom atsiverčiau. Viena eilutė, kita, jau, žiūrėk, ir puslapis. Nu nu, pažiūrim, kas toliau, kokios mokslinės fantastikos įžvalgos galėjo būti gvildenamos 1986 metais. Ar ponas Paulauskas, pasakodamas apie įvykius Marse ir jo palydove Deime, savo plunksna perspjaus genialujį Azimovą?

Neperspjovė, toli gražu. Pasakojimas manęs neįtikino. Veiksmas, aišku, vyksta kažkur toli toli ateityje, kai dvidešimto amžiaus fizikos teoremos atrodo kaip primityvių neandertaliečių sapaliojimai. Tačiau autorius, deja, nesukūrė įtikinamos ateities atmosferos. Gerai, žmonės po Saulės sistemą čia keliauja kaip dabar tarp žemynų, įvairiose planetose ir palydovuose atliekami moksliniai tyrimai. Tačiau autorius bijo įsivelti į buitį, taip suteikiant pasakojimui daugiasluoksniškumo. Dialogai kažkokie trenkti, su daugybe daugtaškių, vieni veikėjai iš kitų informaciją turi traukte traukti, o to juk neturėtų būti vykstant pokalbiui tarp kvalifikuotų ir išsilavinusių mokslininkų (kažkuo primena situaciją, kai į radiją paskambina koks nors klausytojas ką nors papasakoti apie savo dieną, įvykį ar panašiai, tačiau nepralemena nė žodžio, o viską iš jo turi traukti radijo laidų vedėjai).

Nors mokykloje ir universitete fiziką krimtau lengvai ir tikrai gerai, nesu fizikas ir dauguma šiuolaikinės fizikos teoremų ar procesų mano menkam proteliui sunkiai įkandamos. Vis dėlto, skaitant šią knygą kai kurie autoriaus nukrypimai į mokslą man rodėsi kaip gausybės moksliškai skambančių žodžių kratinai. Lyg norėta tais kratiniais suteikti kažkokią itin įmantrią mokslinę prasmę. O gromuliuojant jau perskaitytos knygos įspūdžius kyla vis daugiau logikos spragų įvairiuose pasakojimo epizoduose.

“Keisti mes sutvėrimai, žmonės. Veržiamės į kosmosą, ieškome, o kai atrado mus pačius, bėgame. Kas tai? Silpnesniojo baimė ar užgauta savimeilė?“

Autorius: Kazys Paulauskas

Knyga: Deimo efektas, 134 psl.

Leidykla: Vyturys, 1986 m.

Komentarų: 3

  1. Na, manau, nėrako bijoti kritikos. Ne viskas ir laiko testą išlaiko ir čia jau ne skaitytojo kaltė

  2. O man ta knyga patiko dar iki paauglystės 😀 Atsimenu, kaip ji namuose atsirado. Paskui skaičiau ją jau į mokyklos pabaigą su visai kitokiu požiūriu. Tikras lietuviškos fantastikos perliukas.

    1. Na taip, lietuvių literatūroj tai čia išskirtinis kūrinys. Net nepamenu ar ką nors daugiau iš lietuvių fantastikos esu skaitęs. Tačiau deja čia nebuvo mano knyga, tikėjaus daugiau..

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.