Knygų storėjimas (07)

Reklama

Albrecht Wacker – Jėgerio taikiklyje

Iš prigimties būdamas taikus žmogus, knygų apie karą nelabai mėgstu. Nebent tai būtų istorinė knyga, kurioje visos karo negerovės nuasmeninamos ir belieka tik sekti, kaip rutuliojosi įvykiai istorinėj perspektyvoj. Mat sunku man skaityti knygą, kurioje aprašomi akyse žūstantys žmonės ir suprasti, kad tai ne jokia autoriaus fantazija (G.R.R.Martino knygose herojai dalgiu šienaujami ir nieko), o tikras gyvenimas. Na bet šįkart nustūmiau savo išankstinį nusistatymą į šoną ir į rankas paėmiau knygą apie Vermachto snaiperio kasdienybę Antrojo Pasaulinio karo rytų fronte.

Josefas “Zepas“ Alerbergeris į frontą pateko aštuoniolikos metų. Jo kartos jaunimas, propagandos praplautomis galvelėmis, drąsiai ir optimistiškai žengė į frontą lyg į kokį smagų nuotykį, tačiau jau pirmomis dienomis susidūręs su karo baisumais suprato, kur papuolė.
[Skaityti toliau]

Mano knygų skirtukai

Tikriausiai kiekvienas skaitytojas turi savo požiūrį į knygų skirtukus, juk jų reikia kiekvienam, į rankas karts nuo karto paimančiam knygą. Aišku, yra tokių, kurie skaitomą puslapį tiesiog įsimena arba knygą palieka atverstą viršeliu aukštyn. Kai kurie vietoj skirtukų lanksto puslapių kampus (man toks puslapių žymėjimo būdas atrodo kaip smulkus vandalizmas). Na o visi mirtingieji naudojasi skirtukais.

Anksčiau puslapių žymėjimui naudodavau panaudotus autobuso bilietėlius. Tačiau jie plono popieriaus ir dažnai susitrindavo. Tada sekė laikotarpis, kai tarp lapų kišdavau visokias vizitines korteles, kalendorius ar šiaip kartono nuolupas. Paskui atradau kortas ir jas naudoju iki šiol. Bet kortos ne tos, kur su pikais, būgnais ar kryžiais. Aš naudoju Magic The Gathering žaidimo kortas. Studijuodamas bandžiau šį žaidimą, nepatiko, bet kortos sužavėjo. Kiekviena korta tai lyg atskiras mažas meno kūrinukas, o kortą galima pasirinkti pagal skaitomos knygos tematiką ir nuotaiką. O pačių kortų yra tūkstančiai (jei ne dešimtys tūkstančių). Tad kiekvienas tikrai rastų bent vieną sau patinkančią.

J. K. Rowling – Netikėta vakansija

J. K. Rowling vardas tikriausiai visada bus siejamas su kultine Hario Poterio serija, nesvarbu, kokias knygas rašytoja berašytų. Tikriausiai ir leidėjams žymiai palengvinamas knygos populiarinimo darbas, juk visada gali pasikinkęs Hario Poterio šlovę nujoti į šviesų rytojų ir didelius tiražus. Todėl tikrai teisūs buvo tie žinovai, kurie prognozavo, kad pirmoji rašytojos knyga suaugusiems taps bestseleriu. Dideliu orakulu ir nereikėjo būti, juk visiems tikrai norisi paskaityti, ką rašytoja gali pasiūlyti suaugusiems.

Tiesą sakant, knyga tokia sukrečianti. Tikrai čia jokio magiškojo Hario Poterio nebus nė užuominos, o burtininkus, burtų lazdeles ir magiją rašytoja pakeičia suteneriais, cigaretėmis, patyčiomis ir socialinėmis problemomis. Knygoje pasakojama apie gyvenimą mažame tipiniame miestelyje. Netikėtai mirus miesto tarybos nariui, reikia užpildyti atsiradusią laisvą vietą, tad įvairaus plauko veikėjai bando užimti šią vakansiją. Tačiau toji “rinkiminė kampanija“ tėra tik tarp kitko. Daugiausiai dėmesio skiriama gilinantis į maištaujančių paauglių pasaulį, jų santykius su suaugusiais, trapius ryšius su tėvais.

Knygą skaityti buvo sunku dėl joje plėtojamų temų, į paviršių iškeliamų bendruomenės bei atskirų žmonių ydų. Autorė puikiai sukūrė depresinę kūrinio atmosferą, kurios, deja, nepraskaidrina net mažiausia vilties prošvaistė. O pabaiga išvis pribaigia.

Autorius: J. K. Rowling

Knyga: Netikėta vakansija, 488 p.

Leidykla: Alma littera, 2013 m.

Džekas Londonas – Martinas Idenas

Po ilgokos pertraukos vėl grįžtu prie knygos iš 1001 knygos sąrašo. Šįkart Džekas Londonas ir jo autobiografinis romanas “Martinas Idenas“. Kadangi romanas išleistas Vagos leidyklos Pasaulinės literatūros bibliotekos serijoje ir įkomponuotas su kitais Džeko Londono ir O. Henrio apsakymais, nutariau šįkart imtis tik “Martino Ideno“. Kitiems apsakymams laiko galbūt atsiras paskui.

Džekas Londonas, Vikipedija

Knygoje pasakojama apie Martino Ideno, žmogaus iš prastuomenės geležines pastangas priartėti prie aukščiausiųjų visuomenės sluoksnių. Dėl visko kalta meilė. Pakviestas į prašmatniai gyvenančios šeimos namus, Martinas iškart susižavi Ruta, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodo tokia rafinuota ir išsilavinusi, kad Martinas nutaria žūtbūt tapti jai lygus. Ruta jam tampa vienintele kelrode žvaigžde, vieninteliu gyvenimo tikslu. O Rutai Martinas pasirodo kaip netašytas ir grubus jaunuolis, kurį visai įdomu būtų atvesti į civilizaciją. Jai jis tik įdomus socialinis eksperimentas, minkštas molis, kurį ji tikisi lengvai minkyti.

Rutos įkvėptas Martinas Idenas atranda knygų ir mokslo pasaulį. Ir siurbte siurbia į save viską, kas tik įmanoma. Visą gyvenimą iki tol Martinas tarsi miegojo, o pabudęs ir paragavęs žinių, jis atrado visiškai naują pasaulį, tokį platų ir neaprėpiamą, kad jam tekdavo aukoti miegą vardan perskaitomų knygų. Taip Martinas krovė žinių pagrindus, kurie turėjo jam padėti priartėti prie Rutos, kuri vis dar rodėsi kažkur aukštai aukštai.  [Skaityti toliau]

Rafaelis Sabatinis – Kolumbas

Šįkart įrašas apie knygą “Kolumbas“. Apmaudu, bet leidykla tikriausiai kažkodėl buvo supykusi ant knygos autoriaus ir nutarė jo vardo ant knygos viršelio nerašyti. Bet užtat uždėjo savo serijos “Likimai“ žymę. Kadangi aš prieš autorių nieko blogo neturiu, tai atskleisiu jo tapatybę (o jau ir atskleidžiau įrašo pavadinime). Tai Rafaelis Sabatinis, XX a. pirmos pusės italų-anglų rašytojas, labiausiai pasižymėjęs savo nuotykiniais romanais. Pamenu vaikystėje esu skaitęs šio rašytojo romaną “Kapitono Blado odisėja“. Kiek pamenu, tai ši knyga žiauriai patiko. O kaipgi kitaip? Ten juk pasakojama apie piratus, jūrų mūšius, laisvę!

Na o šįkart pažintis su ponu Sabatiniu buvo pratęsta skaitant jo interpretaciją apie žymiojo atradėjo Kristupo Kolumbo vargus ir nuotykius iki jam atrandant Ameriką.

Knyga pirmą kartą išleista 1941 m. Iš pradžių kūrinys buvo rašytas kaip scenarijus filmui, kuris turėjo būti pastatytas 1939 m., tačiau filmo projektas buvo nuolat nukėlinėjamas, todėl Sabatinis, padaręs keletą pakeitimų, kūrinį publikavo kaip romaną.

Knyga šauni, tikriausiai didžioji dalis šio rašytojų knygų tokios (nors gal ir negalėčiau daryti tokios išvados perskaitęs tik dvi), veiksmo per akis, išeitų geras nuotykių filmas, vaizduojantis pagrindinio veikėjo pakilimus ir nuosmukius, siekiant užsibrėžto tikslo. Aišku, atsiranda ir blogieji veikėjai, Venecijos agentai, siekiantys sutrukdyti Kolumbui organizuoti kelionę į Ameriką. Ir, be abejo, meilė. Kaipgi be meilės linijos nuotykiniame romane?

Vis dėlto, bijau, kad tokio žanro knygos man jau truputį per lengvos. Geras, lengvas skaitaliukas, bet deja, tik greitam vartojimui. Toks fast food’as. Retkarčiais vartojant nepakenks.

Autorius: Rafaelis Sabatinis

Knyga: Kolumbas, 383 p.

Leidykla: Dajalita, 2000 m.

Giedrė Jankevičiūtė – Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis

Toliau kaišau savo Lietuvos istorijos spragas. Šįkart vieno interneto knygyno išpardavimo metu nužiūrėjau kelias knygas, o viena iš jų buvo apie Lietuvos diplomatą Kazį Lozoraitį. Savo gėdai turiu pripažinti, kad apie šį diplomatą nežinojau visiškai nieko, tik pavardė buvo girdėta. Taigi, nutariau atsikratyti šio gėdos jausmo ir praplėsti akiratį.

Knyga sudalinta į dvi dalis. Pirmoje dalyje kalbinamas pats Kazys Lozoraitis, jis pasakoja apie savo jaunystę, gyvenimą diplomato šeimoje Italijoje, politinę tarpukario ir pokario virtuvę. Šioje dalyje labiau aprašoma tuometinė aplinka, privengiant asmeniškumų. Antroje dalyje knygos sudarytojai kalbina Kazį Lozoraitį pažinojusius asmenis. Šioje dalyje labiau lendama į Kazio Lozoraičio asmenybę, aprašomos jo būdo savybės.

Knygoje labai daug nuotraukų. Įdomu pažiūrėti, kaip atrodė tuometiniai Lietuvą atstovaujantys diplomatai. Tokie aukšti, pasitempę, elegantiški. [Skaityti toliau]