Metai praėjo ir žvilgtelėjau į savo perskaitytų knygų sąrašiuką. Nejučia ėmiau lyginti rezultatą su 2017-aisiais, skaičiuoti akimis prabėgtus puslapius, mintyse dėliotis ateinančių metų skaitymo tikslus. Aišku, gana keistokai atrodo tas puslapių skaičiavimas, tačiau jį laikau šiokiu tokiu žaidimu.
Taigi, šiemet perskaičiau 30 knygų (26 knygos 2017-aisiais), tiek kiek ir buvau grubiai užsibrėžęs. Jos sudarė 11618 puslapių (9979 psl. 2017-aisiais). Taigi, vidutiniškai viena knyga turėjo 387 psl. (384 psl. 2017-aisias – praktiškai identiškos apimties plytukės), o per dieną suskaitydavau apie 32 puslapius. Nei tai daug, nei tai mažai, ypač turint galvoje, kad knyga knygai nelygu savo turiniu, skaitymo sunkumu, šrifto ar formato dydžiu. Iš perskaitytų knygų 18 buvo grožinės literatūros kūriniai, o kitos – dokumentinės, istorinės, laiškų rinkiniai, esė ir pan. Ateinantiems metams norėčiau, kad proporcija apsiverstų. O pačių knygų ir puslapių tai jau kiek bus, tiek. Svarbu, kad po ranka pakliūtų geros knygos.
O čia šių metų knygų krūvelė. Bokšteliu sudėti nesigavo, nes buvo labai nestabilus, o aplinkui tykojusi dukrikė kėsinosi sabotuoti mano aukštą architektūrinį statinį ir užsiversti ant galvos Adamą Smithą. Teko tenkintis dviem pusbokščiais:
Na ir sąrašiukas:
- G.R.R. Martin – Tafo klajonės
- R. Kmita – Pietinia kronikas
- G. Jankevičiūtė – Diplomatas par excellence: Kazys Lozoraitis
- Dž. Londonas – Martinas Idenas
- I. Domeika – Mano kelionės 1
- I. Domeika – Mano kelionės 2
- L. Mažylis – 99 metai po įvykio
- K. Sabaliauskaitė – Silva Rerum
- K. Sabaliauskaitė – Silva Rerum II
- K. Sabaliauskaitė – Silva Rerum III
- K. Sabaliauskaitė – Silva Rerum IV
- Č. Darvinas – Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu
- M. Puzo – Krikštatėvis
- Herodotas – Žmonės ir žygiai
- J. Hašekas – Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai
- G. Grajauskas – Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį
- R. Dima – Bronislovas ir imperatorius
- A. Smith – Tautų turtas I
- A. Smith – Tautų turtas II
- J.R.R. Tolkien – Hurino vaikai
- I. Pikturna – Balta jūros spalva
- S. Lem – Soliaris
- A. Reid – Leningradas
- H.B. Stou – Dėdės Tomo trobelė
- M. Bulgakovas – Meistras ir Margarita
- I. Ilfas, J. Petrovas – Dvylika kėdžių
- J. J. Hilzenas – Juozapo Jurgio Hilzeno 1752-1754 metų kelionės dienoraštis
- H.G. Wells – Pasaulių karas
- Plinijus Jaunesnysis – Iš laiškų. Apie gyvenimą, valdžią ir mirtį
- J. Giedroyc, Cz. Milosz – Laiškai 1952-1963
Apie šaunųjį kareivį Šveiką tikriausiai žino ar bent yra girdėję visi civilizuoti žmonės, šis personažas jau yra tapęs tikru simboliu. Su juo pirmą kartą susipažinau berods vidurinėse mokyklos klasėse, ėjome žiūrėti spektaklio apie Šveiką ir jo nuotykius. Keistas buvo tas spektaklis, atsimenu tik du epizodus. Pirmasis epizodas apie tai, kaip beprotnamyje veikėjai makaluoja kažkokius sloinikus su vandeniu ir spokso į teliūškuojantį vandenį. Antrasis – vienas veikėjas “groja“ nuogu nusisukusios nuo auditorijos moters kūnu lyg violončele. Dabar net nepamenu, koks buvo šio epizodo kontekstas su kūriniu, tikriausiai išsižiojęs spoksojau į tą aktorę negalėdamas patikėti savo akimis. Suprasdamas, kad šių epizodų vargu bau ar pakanka, kad galėčiau sakyti, jo esu susipažinęs su Šveiku, nutariau galų gale perskaityti ir knygą. Tuo labiau, kad ji kaip tik dulkėjo lentynoje. 
Vaikystėje buvau labai pasinešęs ant ateivių. Skaitydavau visas knygas, kokios tik papuldavo į mano rankas apie tuos pilkus didžiaakius žmogeliukus. Su malonumu žiūrėdavau visokias laidas apie tas pačias istorijas, aprašytas jau perskaitytose ateiviškose knygose. Dažnai tiesiog žiūrėdavau dangun, tikėdamasis, kad pagaliau ir virš manęs praskris kokia nors lėkštė… Aišku, dabar tai atrodo gana juokinga, bet būnant vaiku tas supaprastintas ateivių modelis atrodė patrauklus, suprantamas. Net giminingas. Juk visi tie ateiviai iš istorijų ir filmų – tai tik labiau pažengusios žmogaus kopijos, siekiančios tyrinėti, pažinti, o gal ir užkariauti kitus kraštus.
Karts nuo karto įvairiuose ekonomikos ar politikos straipsniuose tenka susidurti su Adamo Smitho paminėjimu. Kai kalba pasisuka apie įvairius liberalizmo niuansus ar ekonomikos reguliavimą, tuoj kas nors mestels žymiąją Smitho “nematomos rankos“ metaforą. Taigi, pribrendo laikas man kiek giliau pasidomėti Smitho idėjom, tad įsigijau žymiausio jo kūrinio, “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas“, sutrumpintai tiesiog “Tautų turtas“ naujus lietuviškus vertimus. Turiu prisipažinti, kad šios pusplytės gan ilgokai stovėjo lentynoje laukdamos, kol išdrįsiu jas paimti į rankas, mat per abu tomus susidaro daugiau nei tūkstantis puslapių, tad kiek prisibijojau tokios apimties mokslinio teksto. Bet atėjo ta lemtinga diena, kai įkvėpiau ir atsiverčiau pirmuosius “Tautų turto“ puslapius. 
Vieną vakarą, rinkdamasis knygą ilgai stovėjau prie lentynos ir niekaip neišsirinkdamas naujos aukos erzinau namiškius. Lentynoje neskaitytų knygų daugybė, tačiau niekas nelipo… Galų gale nutariau pasirinkti kompromisinį variantą – čiupau nedidukę apybraižų ir reportažų knygelę apie plaukiojimą prekybiniais laivais. O perskaitęs šią knygelę galbūt lengviau išsirinksiu rimtesnį skaitinį.
Herodotas laikomas pirmuoju pasaulio istoriku, gyvenusiu V a. prieš mūsų erą. Jis aprašė įvairius konfliktus tarp graikų ir persų, aprašinėjo savo laikmečio bei praeities žmonių gyvenimo ypatumus. Trūkdamas žinių apie persų praeitį, keliavo po Persiją ir aplankė Egiptą, Babiloną, Mesopotamiją. Herodoto istorijų rinkinys vadinamas tiesiog “Istorija“. Tad skaitydamas šią 2018 m. Vilniaus knygų mugės bukinistų kampelyje įsigytą knygą svarsčiau, ar tai kažkoks atskiras Herodoto veikalas, ar tiesiog ištrauka (demo versija) iš didžiosios “Istorijos“. Esu linkęs tikėti pastarąja versija.
Šiemet aš save šiek tiek stebinu, mat mano skaitomų knygų krepšelyje neįprastai daug lietuvių autorių knygų. Šiu metu net 65 % šiemet perskaitytų knygų parašytos lietuvių (palyginimui pernai šis procentas siekė vos 7,7 %).
Po pirmosios pažinties su autoriumi ir jo “Vilniaus plovu“, buvau nutaręs vis dėlto neskaityti kitos R.Dimos knygos “Bronislovas ir imperatorius“. Mat teko užmesti akį į kelis komentarus apie antrąją knygą ir pamačiau, kad pirmosios knygos bėdos kartojasi ir antrojoje. Tačiau kai vietinėje knygų mugėje pamačiau šią knygą už 2 europietiškuosius, išankstinius nusistatymus nugriovė tas vidinis knyginis šopoholikas ir štai aš jau verčiu pirmuosius knygos lapus.
Skaitome knygas 